Įvykę renginiai

Birštono viešojoje bibliotekoje eksponuojama interaktyvi paroda „Kalba saugo ir gina“ (kalbininkų, prozininkų, poetų, filosofų mintys apie prigimtinį tautos turtą – kalbą).

Vasarį – gegužę – Lietuvių kalbos dienos. Palinkėkime vieni kitiems, kad pagarba gimtajai kalbai ir rūpestis ja truktų ne kelis mėnesius, o visą kalbėti ir rašyti mums skirtą laiką. Įsiklausykime: lietuvių kalba atveria giliausius mūsų dvasios klodus – net jei tuo abejojame, jei tai pamiršome, ji įrodo, kokie gražūs, subtilūs ir šviesūs, kokie išmintingi, stiprūs ir jautrūs mes galime būti. Ačiū mūsų kalbai.

Kviečiame aplankyti! Jūsų laukia ir dovanėlės – skirtukai su mintimis apie mūsų kalbą.

Keletas parodos ištraukų:

Kalba apie Lietuvą man visada yra ir kalba apie lietuvių kalbą. Tauta ir kalba visą laiką ėjo kartu, abi jos buvo kartu persekio­jamos, niekinamos, tremiamos ir naikinamos. Tauta rėmėsi į kalbą, kalba ieškojo namų ir priebėgos tautoje. Jos sergėjo ir gynė vieną kitą.

Justinas Marcinkevičius

***

Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą?.. Juk tai iždas, kurio nė vagis neišvogs, nė nuožmiausia valdžia neišplėš. Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

***

Poliglotai, tarp didžiųjų Europos kalbų išmokę ir lietuvių kalbos, tvirtina, kad ji pati skambiausia. Mokslininkai dar nėra nustatę, iš kur ji čia, mažam lopinėlyje prie Baltijos, galėjo atsirasti. Net aš pats esu pastebėjęs, kad mūsų priebalsės turi savo charakterius. Gyvybingoji Ž pradeda žemę ir žolę, judrius žiogus, žalčius ir žebenkštis… Arba dieviškoji D – darbą, duoną ir dainą. Dieną, dangų ir debesis… Žemaitijoj buvo toks liūdinčiojo raminimas: „Rasi rasoj rasi“, lyg ir primenantis egiptiečių Ra, reiškiantį saulę. Tas žodis telpa ir mūsų rate, vasaroj, aušroj, kaitroj, aistroj ir ašaroj…

Kazys Saja

***

Vedė, palikdama
peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinų lūpų išdygo
ir mumyse pasisėjo.

Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.

O kartais ji stovi,
juoda skara apsigobus,
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo.

Sunku ir tylėti,
ir verkti.

Justinas Marcinkevičius