Įvykę renginiai

Kovo 28 d. Birštono viešojoje bibliotekoje vyko vakaras su aktore, TV laidų vedėja, moteriškos filosofijos „Pasimatuok jūrą“ įkūrėja Juste Zinkevičiūte ir knygos „Kol žiovauja žuvėdros“ autore. Antrąją savo knygą pristačiusi J. Zinkevičiūtės gyvai, vaizdžiai papasakojo apie jos gimimą ir knygos nuotykius tarp skaitytojų.

„Kol žiovauja žuvėdros“ Justė rašė ketverius metus. Pirmoji – „Puodelis kavos prie jūros“ – sulaukė didelio populiarumo, buvo išleistas pakartotinis tiražas. J. Zinkevičiūtė pajuokavo, kad abi knygos turi po du autorius: „Puodelį kavos prie jūros“ kūrė kartu su savo broliu, kuriam iškalbos netrūksta, ir kuris pasakęs: aš rašysiu, o tu parašyk. Jų dialogas buvo vaisingas. Knygoje „Kol žiovauja žuvėdros“ sudėtas Justės senelio Leono pasakojimas apie Nidą, senelio išmintis ir patyrimas. Apie šį unikalų gamtos kampelį papasakota tik tiek, kiek reikia pagrindinei veikėjai atskleisti, jos būsenų kaitai. Būtent čia moteris išsigydo skaudžius patyrimus, čia rašo laiškus buvusiam mylimajam, čia bendrauja su nepažįstamuoju senoliu, kuris ją tylomis supranta, nemoko, bet duoda vertingų patarimų – lyg tarp kitko juos įterpdamas į prisiminimus. Bendravimas ir gamta moterį veikia kaip terapija. O svarbiausia, ji leidžia sau būti savimi, atgauna save ir savo gyvenimą.

Dėl šio aspekto J. Zinkevičiūtės „Kol žiovauja žuvėdros“ yra biblioterapinė knyga. Šių metų Knygų mugėje aplankiusiosios moterys klausė Justės, iš kur ji žino jų istoriją. Tema universali – nelaiminga meilė, bet knygoje išėjimas iš santykių su savimi ir pasauliu krizės parodytas atvirai ir parenkant taiklias detales. Todėl siužetas paliečia širdį, gali imti ašaroti vidus, skruostais riedėti nuoskaudos...

Rašyti Justė pradėjo norėdama ir išsisakyti, nes pats rašymas yra terapinis, ir papasakoti kitiems istoriją. Savo istoriją? Ar gali gimti knyga neturint jokios patirties? Rašydama aktorė kūrė pagrindinę veikėją kaip aktorė, galvodama, kaip ji turi atrodyti, rengtis, judėti, kalbėti. Fantazijos įdėti reikėjo, ne tik remtis savo ir kitų moterų patirtimis. Todėl ir laiškų skyrius yra knygoje. Parašai laišką, jo neišsiunti, bet atrodo, kad pasikalbėjai su tuo žmogumi, ir visos problemos ištirpsta.

Pagrindinė problema, dėl kurios gimė antroji knyga, – negrąžintos skolos sau. Kokios skolos? Visokios. Nedėmesingumas sau, pyktis ant savęs, laiko neturėjimas... Daug skolų, kurios anksčiau ar vėliau pasireiškia fizinėmis ligomis. Vidinis skaudulys pereina į fizinį kūną. Važiuoji dviračiu, pasakoja Justė, tau taip skauda, taip skauda, o ant molo žuvėdros žiovauja. Jos žiovauja, o tau skauda. Taip ir gimė knygos pavadinimas.

Į pokalbį Justė įtraukė ir klausytojus, kurie pasakojo, komentavo, prašė detalizuoti. Ir, ko gero, visi sutiko su viešnia, kad labai svarbu gyventi savo gyvenimą, kad reikia išdrįsti pasakyti „ne“, atsisakyti to, kas nepatinka, kas trukdo būti laimingam.

Vakaras kvepėjo ošiančia jūra. Gal tikrai prie jūros užaugę žmonės įgauna jos kvėpavimą? Kartais ji ramiai, maloniai ir džiaugsmingai banguoja, o kartais dūžta į smėlį juodomis putomis. Šiltas ir šviesus, šelmiškas ir žaismingas, rimtas ir mąslus dialogas su aktore, knygų autore Juste Zinkevičiūte baigėsi, bet nesibaigė klausytojų viduje.