Naujienos

Rugsėjo 3 d. popietę nuoširdus dviejų asmenybių – žurnalistės, rašytojos Ligitos Valonytės ir aktorės Virginijos Kochanskytės pokalbis susirinkusius užbūrė jautrumu ir pagarba asmenybėms, kurias rašytoja kalbino dirbdama dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir kurios aprašytos jos knygose: „Sena telefonų knyga“ ir „Kuklūs žmonės“. Anot Ligitos Valonytės „rašytoją maitina patirtys ir žmonės“. Jai sekdavosi prakalbinti įžymius žmones – visi sutikdavo duoti jai interviu. Jos knygos gimė iš gyvenimiškos patirties, nuojautų ir jautrumo.

Įtaigiai aktorės Virginijos Kochanskytės skaitomos ištraukos iš knygų giliai palietė susirinkusių širdis. Ligita Valonytė papasakojo, kad aktorė jai įsiminė bežiūrint spektaklį „Pelėkautai“, kuriame Virginija Kochanskytė kūrė pagrindinį vaidmenį. Iš jos paimtas interviu nugulė vienoje iš knygų, o užsimezgusi širdžių bendrystė tęsiasi iki šiolei. L. Valonytė pasidžiaugė renginio formatu, kad šį susitikimą vedė jos knygos personažas – Virginija.

Knygos iliustruotos pačios autorės piešiniais. Pakalbinta apie tapybą, Ligita Valonytė papasakojo, kad tapyti ir rašyti pradėjo vienu metu, per karantiną. Ligita prisiminė neseniai Anapilin iškeliavusią poetę, vertėję, dramaturgę, nuostabią memuarų rašytoją Violetą Palčinskaitę, papasakojo, kad su ja bendrauta tarsi su drauge, poetė dalijosi savo įvairiais gyvenimiškais nuotykiais, o jų jai nestigo. Virginijai paskaičius ištrauką apie poetą, dramaturgą, rašytoją Justiną Marcinkevičių, papasakojo ir apie jaukią viešnagę Genutės ir Justino šeimoje, ruošiant interviu apie poeto kūrybą ir gyvenimą.

L. Valonytė džiaugėsi, kad buvo lemta sutikti kalbintus žmones. Šiuos susitikimus jai dovanojo žurnalistės darbas. Šios asmenybės praturtino rašytojos vidinį pasaulį, tapo sektinu pavyzdžiu, iš jų ji mokėsi. Knygas Ligita Valonytė išleido, nes norėjo turėti savo darbų archyvą, norėjo, kad knygos pasiektų bibliotekas, skaitytojus, nes tai - autentiškas liudijimas apie žmones, laikmetį.

Rašytoja pristatė ir knygą „Sielos užkalbėtoja, padėjusią jai išgyventi dvasinius sukrėtimus ir sunkumus. Iš gyvenimo dramų ją ištraukė būtent tai, kad ji išmoko užkalbėti savo sielą ir ją pagydyti, kaip žiniuonės magiškais tekstais gydo rožę, apsaugo nuo piktų dvasių ar padeda atrasti ramybę.

L. Valonytė yra išleidusi ir dvi vaikiškas knygas. Rašytoja pastebėjo, kad jų rašymas buvo lyg kūrybinis linksmas žaidimas. O ateities planuose – vėl esė.

Rašytoja pastebėjo, kad iki savo knygų pristatymo mūsų bibliotekoje Birštono nebuvo atradusi, o dabar – Birštonas tapo jos kūrybos miestu. Džiaugiamės šia gražia patirtimi, linkime sėkmės rašytojai jos kūrybiniame kelyje, o skaitytojams – malonaus ir įdomaus laiko skaitant knygas.