„Giesmės Viešnelei Žydriajai“

„Giesmės Viešnelei Žydriajai“


Užėjai kaip Viešnia dvasios
Į vienatvę mano klaikią –
Ir žydrumas amžinasis
Gėlą gailysta išvaikė.

Kai rudens klevai pavytę
Skambins lapais skurdžią dainą,
Jusiu vėl: Žydrioji švyti,—
Vėl žinosiu: ji ateina!

Pasitiksiu vainikuotą
Viešnią širdgėlos karoliais
Ir dainuosiu ją — dainuotą —
Su žydriais visatos toliais!

*

Rudenio rytą rasotąjį
Rūkas vos vos prasiskleis —
Laukiu, ar mano svajotoji
Viešnia Žydrioji ateis?

Šlama liepelės nuvargintos
Rudenio vėjų raudos,—
Vardas tegul bus pagarbintas
Mano Viešnelės Žydrios!

Šlama liepelės pageltusios
Rudenio vėjų tinkluos,—
Vardą kartoju aš veltui jos —
Veltui viešnelės šaukiuos!

Rudenio verkiančią šilimą
Gaudau godžia krūtine,—
Ar atsiliepsi, o mylima,—
Ar tu išgirsi mane?

Dainos pro ilgesio ašaras
Pinas verpetais žydriais,—
Mylimos — mylimos pasvajos
Slenka rudens spinduliais

Sielvartą dūžta ir mėtosi
Posmais viešnelės giesmės,—
Mano viešnelės saulėtosios
Lauksiu, kol amžiai riedės!

*

Sutema medžių šakelėmis
Leidžias melsvais kamuoliais.
Sielvartą sutemą veliasi
Smūgiais kaip žemė giliais.

Sielvartą svilint atkiūtina
lt padegėjas nakčia, —
Argi raudoti taip būtina,
Kad tu išgirstum mane? 

Visas kaip klyksmas išsineriu
Iš amžinatvės raidos,
Sielvartos smūgiais pasigeriu,
Šaukdamas vardą Žydrios.

Šaukdams sustoju ties kryžkele,
Ties praraja sutemos,—
Vienišą dalią—pamišėlę
Kas be manęs apraudos?

Sielvartą svilina šutina —
Tūkstančiais griaužia liepsnų,—
Argi raudoti taip būtina,
Kad atsilieptum man tu?

*

Kaip vagis klastingas naktį
Ilgesys šiidin atėjo.
Liepė širdžiai liautis plakti,
Liepė jis akim apakti
Ir per kiaurą klaikią naktį
Šviną į krūtinę liejo.

Kaip nuodėgulis užmirštas
Rusenu vienatvės pločiuos.
Ir dvasia pro tamsą tirštą
Troškuliu vienu pavirsta:
O, Žydrioji kad išgirstų
Raudą širdgėlos besočios!

Ir širdin įlietas švinas
It nuodėgulis sustingo.
Ir kaip siaubas panaktinis
Iš išdegintos krūtinės
Veržias skundas begalinis:
Dieve, būk man gailestingas!

*

Mano vakarą vėlyvą
Žemiškos buities
Įsiskėliau ugnį gyvą
Iš jaunos širdies.

Baigia atspindžiais blaškytis
Gesdama diena,—
Aš žengiu naktin nušvitęs
Su ugnim šventa.

Pajuoduos žydri mėlynė
Gęstančių skliautų,—
Švies šventa ugnis krūtinėj
Šypsena dievų!

Amžinatvėn švies ji kelią —
Spinduliuos liūliuos,—
Kaip mana Žydri Viešnelė
Sapną man sapnuos!

Kaip žynys šventovėj liksiu
Atgarsiu dievų,
Kol visatoje išnyksiu
Mylimos sapnu!

*

Degdamas dangus garuoja
Nuo žiemos žvaigždžių,—
Pasitikt Žydrios žygiuoju
Viesulu plačiu.

Te žiema su vėtrom šelia,
Siautėja šalna,—
Skrenda man Žydri Viešnelė,
Saule nešina.

Išbudėjau amžių vingius
Polėkiuos lakiuos
Tartum sielvartas sustingąs
Tėviškės laukuos,—

Išglūdėjau susigūžęs
Vienišoj raudoj
lt paminklas koks palūžęs
Amžių sutemoj,—

Ir kaip vėtra išriedėjęs
Iš tamsios kančios,—
Pasikėliau vėjų vėjais
Sveikinti Žydrios.

O įkaitęs saulėj kraujas
Žiemą ištirpdys,—
Aš — vėl jaunas, aš — vėl naujas,—
Vėtra ir ugnis!

*

It rasos lašeliai žilos
Žvaigždės spingčioja nedrąsios.
O pro mėlynąjį šilą
Ūkana kaip sapnas kyla
Ir ilgėjimas aklasis
Ūkana užlieja dvasią.

Spindulys koks pasiklydęs
Atlinguoja dvasion kartais
It nuodėgulis žvakidės
Ir užgęsta nepagydęs,
Kaip ties amžinasties vartais
Meilės vardas neištartas.

Nors vagis pakeleivingas
Sauja ilgesį išsemtų!
Nors koks viesulas siutingas,
Drumsdamas versmes meilingas,
Skiautais plėšdamas kudmentą,
Mano gėlą sukūrentų!

Žilos žvaigždės it lašeliai
Vos pro ūkaną matyti,—
Vos krislais nusaisto šalį,
Kur mana Žydri Viešnelė,
Lyg saulėtekiam gimdyti
Amžinatvei meile švyti...

*

Ar, Žydrioji, nežinojai,
Kai plasnojai degdama,
Kad pavirs buitis jaunoji
Nesialoma kaitra?

Kad diena virpės žvaigždėta
Ir saulėta skris naktis,—
Kad tave padegs poeto
Įsisiurbianti širdis?

Kad išverktas skausmas tapo
Amžinybe nemaria,—
Kad kietos krūtinės kvapas
Nuplikys srove kaitria?

Kad auksinė sutartinė
Tau krūtinėje skambės,—
Ir malonė begalinė
Apsvaigins, liūliuos, sukrės?

Kad šešėliai debesėliais
Lūpom slankios balzgani,—
Kad jausmai, kaitroj pašėlę,
Siaus, likimą nešdami?

*

Ilgesio įsiutime
Staugiu vėtra laukine,
Kad girdėtum tu mane!

Tūkstančiais degu liepsnų,
Kad verpetai nemunų
Išsilietų iš krantų!

Kad magnolijos žiedai
It mergautiniai sapnai
Tau žydėtų amžinai,—

Kad apsvaigus būtum tu
Nuo magnolijos žiedų —
Nuo pabalusių krūtų!

Vėtra, staugdama laukuos,
Atsikvėpus pelenuos,
Į krūtinę atsiūbuos,—

Ir liepsninga krūtine
Pasigerdamas žeme,
Klykiu vėtra laukine:

Žemės sulčių kupina —
It pagoniška malda —
Mylimoji — mylima!

*

Ar dienoju, ar sapnuoju,
Ar kaip šmėkla vakaruoju,
Ne tave, Žydri, dainuoju,
Tik žydrumą tavyje.
Ar svajoji, ar skrajoji,
Tu kaip sapnas, mylimoji,
Laimės paslaptį nešioji
Nugramzdinus žydrume.

Skyla uolos, tirpsta plienas,
Aušta spiginančios dienos,
Kai pasikelia blakstienos
Tavo spindinčių akių.
Laimės turtą,— burtą žemės,—
Aš, paklydęs ir sutemęs,
Iš akių lyg iš verdenės
Pasigerdamas geriu.

Galvą vos paliesi pirštais —
Ir man dausos pasigirsta —
Ir pasaulis man pavirsta
Nesibaigiama daina —
Ir su vėjumi lakiuoju
Tau alsuoju — plevėsuoju —
Ir nušvitęs tau dainuoju
Ties žydrumo visata.

*

[ nežinomą rytojų
Ranką tiesdama,
Tu sustojai it šventoji
Ties mirties anga.

Palinkai į mano šalį —
Laimės ir kančios
It pavasario gėlelė,
Pakąsta šalnos.

Akys — tas žydrumas vienas
Palaimoj dienų
It ledinės po blakstienom
Stingsta pamažu.

Lūpos — kaitrios, purpurinės
Žiedas tarp žiedų,—
Pasidarė it guminės
Stingdamos kartu.

Liaunas jaunas kūnas tavo,
Dar taip neseniai
Spinduliavęs ir bangavęs
Laimės sūkuriais,—

Ėmė stingti it kočėlas,—
Balti sąnariai,—
Tu jau, lūpų nepakėlus,
Leisgyvė tarei:

— Mielas, dar man žemės vaišių...
Dar... priglausk... Arčiau...
Ir nuo siaubo aš apkvaišęs
Mirtį bučiavau.

Tartum geluonį šakotą
Aš čiulpiau nuodus,—
Ir šventa kančia Golgotos
Laimino jau mus...

Pajutau, kad laikas vagia
Geluonį mirties,—
Kad mirties baisi viešnagė
Sopuliu nuskries.

Pajutau, kad amžiai krenta —
Aižėja skliautai,—
Ir Golgotos kančią šventą
Laiminau patsai.
Tau krūtinė subangavo
Lygesne alsą,—
Ir auka pamišus tavo
Buvo priimta.

Sujudėjai, atsidusai
Žemėn grįždama,—
Ir lemtis šakota mūsų
Buvo jau lemta.

Amžinatvėj pabuvojai —
Stingdama gesai,—
It nuskaidrinta šventoji
Gyvastin grįžai.

Ir malonę meilės tvaikią
Žemei nešdama,
Nugalėjai mirtį klaikią
Meilėj amžina!

*

Po tą sutemą, po plyną
Skausmas smaugia ir troškina,—
It žuvėdra vandenyno
Klykia klykdamas širdy.

Iš erdvių ar žemės įsčiaus,
Ar iš laimės vakarykščios
Lyg patyčiai išsivysčius
Skamba muzika gaili.

Skamba, aidi, rauda, gelia — —
It našlaitiški berželiai,
Verkdami prie viešo kelio,—
Čiulpia kraują iš širdies,—

Tartum visą žemės gėlą
Išvyniojo vieškelėliais
Ir pati nuo jos pašėlo
Pabučiavimu mirties.

Skamba sutema plynoji,
Skamba laikas lyg sustojęs,
Ir širdis našlaitiškoji
Skamba sutemos rauda.

O, Žydrioji, o, šventoji,—
Ar tai tu garsais skrajoji,—
Vaidinies, vilioji, moji,—
Ar tik aimana mana?

*

Sutema pražilusi
Gula guldama,
O širdis pamilusi
Veržias su daina.

Veržiasi — išsineria
Žodžiais — sakalais,—
Per marias devynerias,
Rodos, ji nueis.

Per marias, per pylimus
Nersis su žaibais,—
J palangę mylimos
Vyšnioj nusileis.

Ir palangėj mylimos
Vyšnia pražydės,—
Apyninę šilimą
Į krūtinę lies...

Ir krūtinėj klostysis
Apyniai sapne,—
Ir myluos, ir glostys ją
Vyšnios lopšine.

Kol lopšinės gaudesiu    
Apgaubta naktis,    
Mylimą priglaudusi,    
Kryžkelėm nuskris,—    

Kaip tave pražydusią    
Meilėj liūliavau —    
Dainele paklydusia    
Nuskambėsiu tau!

*

Ta saulelė, ta baltoji
Leisdamosi lyg vaitoja,—
Lyg vaitoja — atsidūsta,
Prie žemelės lyg priglusta —

Lyg visos dienelės graudį
Ji sugėrė ir paraudo,—
Po pasaulį, po mažytį
Ėmė ašaras barstyti...

Metė krislą, metė snaigę,
Ir širdin — dainelę svaigią,—
Ir širdies svajas supynė
Į meilautinę lopšinę.

Nuo tos saulės, nuo tų snaigių — 
Nuo tų ašarų apsvaigus,
Lopšine širdis plazdena,
Kur Žydri Viešnelė mano,—

Lyg nuskaidrinančią maldą
Audžia Žydriai sapną saldų —
Audžia — laimina — myluoja —
Apynėliais vainikuoja,—

Kad pavasaris saulėtas
Sapną Žydriajai lydėtų,—
Kad myluojanti lopšinė
Įsisiurbtų į krūtinę...

*

Vėjas staugia, vėjas kaukia
Gėla alkana,—
O širdis pagalbos šaukias
Naktį verkdama.

Ir gyvent, ir mirt bejėgis
Vėjo staugime
It kisielius laiko bėgis
Driekias per erdves.

Ir akis užlipdęs, burną
Varvančia derva,
Pakaruoklišką noktiurną
Cypia kaip šuva.

It padegėlis pamišęs
Prarajoj nakties
Ilgesys, derva ištįsęs,
Lyg ėste suės...

Kaukia vėjas. Staugia. Šelia.
Smaugia vis skaudžiau...
Mano aimaną bedalę
Nors nuneštų tau!

*

Saulė debesis nudažė
Ryto gaisrumu,—
Int viešnelę savo gražią
Su aušra skubu.

Daug vardų širdis parinko
Pavadinti jai,—
Vis netinka, vis per menka,
Vis ne tai, ne tai...

Ir nupynė daug vainikų
Iš nakties gėlių,—
Jie nuvyto ir sunyko
Nuo jos spindulių.

Tik nakties kančioj sudėta
Leisgyvė daina
Suplasnojo int žvaigždėtą
Viešnią skrisdama.

Tik daina — dvasia bekūnė
Ryto spinduliuos
Amžinatvės atėjūne
Glusdama bučiuos...

Ji viešnelę aiškiaregę
Numyluos, nusiaus,—
Ir mane prie jos sudegins —  
Prie širdies priglaus!

*

Išeinu į vieškelėlį,
Į palaukę lygią.
Kaip takeliai užužėlę,
Dobilai sumigę!

Avižėlės šilkakasės
Glaudžiasi pašlaitėj.
Aš po jas žengiu bedvasis
Vienišas našlaitis.

Ar matei, žydri, saulelę,
Kaip už kalno sėdo?
Ar girdi, kaip širdį gelia,
Ilgesys kaip ėda?

Žiū! Žilvitis sulingavo,
Šakele lyg moja,—
Ar dvasia, žydrioji, tavo
Slenka vasarojų?

Ar tik širdgėla besaikė,
Plėšdama krūtinę,
Laiko polėkį sulaikė —
Ir tavim vaidinos?

*

Sekmą dieną po mišparų,
Šventės žydrume,
Atėjai vienatvėn mano
Dovydo psalme.

Lyg šlamėjime vargonų,
Lyg svaigiam sapne
Pratarei širdim į širdį:
— Palydėk mane!

Pažvelgiau į melsvą tolį,
Pro klevų eiles,—
Ir pilna taure išgėriau
Dovydo psalmes.

Ir vargonai stebuklingi
Ošė pušimis,
Kad širdin manon atėjo
Šventė ir lemtis!

Palydėjau — pasigėriau
Dovydo psalme,
O širdy kūrenas — aidi
— Palydėk mane!

*

Dovana

Dovanojau baltą gėlę,
Kad sumindžiotų po kojų —
Dovanojau mano sielą,
Kad pavilgo nežinojus...

Lengva ūkana laukų
Glaudžia meiliai... Ir skaudu...
— Ir pavilgo nerasi,
Kad pamilai per anksti!

Kur užeisiu, kur užklysiu
Ūkanotoj sutemoje —
Nutylėsiu, nesakysiu,
Kad aš gėlę dovanojau...

Lengva ūkana laukų
Glaudžia meiliai... Ir pušų
Baisi tylinti kalba —
— Kurgi dovana tava?..

Iš knygos:
Sruoga, Balys Į mėlynus tolius : poezijos rinktinė. – Vilnius : Vaga, 1981. – 333 p. : iliustr.

Paskutinį kartą redaguota: 2023-06-02