Įvykę renginiai

Kovo 11-ąją minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Simboliška ir džiaugsminga, kad šią Lietuvai prasmingą datą galėjome pažymėti susitikimu su rašytoju, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru  Kaziu Saja. Juk jis už Lietuvos laisvę kovojo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Savo scenos kūriniais, nukreiptais prieš egzistavusią santvarką, demoralizuojantį jos poveikį, palaikė lietuvio dvasią ir žadino visuomenės pilietinį aktyvumą, o tapdamas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, prisiėmė tiesioginę atsakomybę už Lietuvos ateitį.

Pirmiausia rašytojas pakvietė pažiūrėti savo paties sumanytą ir drauge su televizijos režisieriumi Stasiu Arnašiumi bei literatūrologu Albertu Zalatoriumi sukurtą filmą „Knygnešio duktė“ apie rezistentę Mariją Žiliūtę. Jos tėvas buvo knygnešys. Ji pati, 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, aktyviai dalyvavo antisovietiniame pasipriešinime, į kurį ją įtraukė bendramokslis. Kadangi buvo baigusi medicinos seserų mokslus Vokietijoje, slaugė sužeistus partizanus. Filme moteris dalinosi prisiminimais apie partizanų ištvermę ir pasiaukojimą. Žinodami, kad yra per stipriai sužeisti, kad jiems galėtų padėti Marija, atsisakydavo gydytis ligoninėje ar pas žmones – geriau mirdavo miške tarp savų, kad nepakliūtų į rankas enkavėdistams ir nebūtų tardomi. Knygnešio duktė prisiminė ir susitikimą su vyriausiuoju partizanų vadu Jonu Žemaičiu. 1953 m. jį ištiko mikroinsultas. Jis susirgo rudenį, o ji nuėjo tik pavasarį. Parūpino jam vaistų. Tai buvo labai sunki užduotis, tačiau, kaip pasidžiaugė Marija Žiliūtė, atrodė, kad visa Lietuva partizanams padeda. Net maži vaikai gelbėjo sargaudami, kad kas iš pasalų neužkluptų. Paklausta apie partizanų gebėjimą sniege nepalikti pėdų, pašnekovė prisiminė, kad jie vaikščiojo baltais chalatais, daiktu panašiu į kultuvę užlygindavo pėdas ir ant viršaus sniego pabarstydavo, kad niekas nerastų slėptuvių. Deja, ją pačią suėmė bunkeryje, kurį, kaip įtariama, išdavė sužeistas ir enkavėdistų ištardytas partizanas. Vadas Jonas Žemaitis ir partizanas Simas Palubeckas buvo nuteisti myriop ir buvo sušaudyti. Elena Palubeckaitė nuteista kalėti lageryje 7, o Marija Žiliūtė – 25 metus.

Autentiškas liudijimas tikras, skaudus, tačiau dar skaudžiau, kad ši dokumentinė medžiaga nesudomino nacionalinio transliuotojo. Rašytojas neturi pretenzijų į autorines teises. Jis tik nori, kad žmonės pamatytų gyvą, nesurežisuotą, nuoširdų mūsų tautos istorijos liudijimą...

Susitikimo metu Kazys Saja prisiminė darbo metus Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje, Aukščiausioje taryboje – Atkuriamajame Seime. Gėrėjosi to meto deputatų ir jų padėjėjų atsidavimu, pasakojo apie pastangas rasti rėmėjų vargstantiems, prisiminė ir jų vargus, kurie nublankdavo prieš meilę Lietuvai.

Pristatydamas savo naujausią knygą „Dar ne visos paslaptys“, kurią išleido Nijolės Urbšytės-Petrošienės vadovaujama leidykla „Andrena“, rašytojas papasakojo ne vieną šokiruojančią savo akimis regėtą „paslaptį“ apie vienų žmonių žiaurumą, o kitų gerą širdį.

Vakaro pabaigoje vicemeras Vytas Kederys, dėkojo rašytojui už galimybę artėjant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui prasmingai praleisti vakarą su Nepriklausomybės atkūrimo signataru. Vicemeras rašytojui padovanojo albumą apie Birštoną, kuriame surinkti patys gražiausi miesto vaizdai ir kvietė vasarą atvykti apžiūrėti gyvai.

Susitikimas buvo dvasingas. Norėtųsi pridėti, kad ir patriotiškas, tačiau vakaro metu visa susiliejo į vieną, visą erdvę ir sielą užpildantį dvasingą patyrimą. Kalbėjo visiems, bet palietė kiekvieną atskirai. Jis buvo atviras ir tikras. Toks, koks yra. Kvietė tokiais būti ir susirinkusius: „Dievas nėra pasaulyje sukūręs dviejų vienodų nei didelių, nei mažų objektų, tad, kodėl mes pasiduodam madai? <...> Ko jūs mėgdžiojat? Būkit skirtingi! Kiekvienas kitoks!“.

Autorius bibliotekai padovanojo net dvi knygas. Naujausią, kurią pristatė, ir „Skudurėlių takas“, kuri jam pati brangiausia, nes į ją sudėti tikri, neišgalvoti nutikimai iš jo gyvenimo. Kviečiame apsilankyti bibliotekoje ir padovanoti laiko sau su gera knyga rankose.