Naujienos

Ieva Simonaitytė ir Birštono kurortas

2022 01 19

 „Aš rašau apie kraštą, žmones, kultūrą, kurių nebėra. Kai stovi prie kapo duobės, į kurią gula ištisi kaimai su savo žmonėmis ir jų vartotais žodžiais, pasakomis, padavimais, pajunti norą pastatyti bent menką medinį krikštą. Jis netrukus sutrūnys ir pradings, bet galbūt koks nors praeivis perskaitys to paminklo įrašą ir pasidžiaugs sau atradęs kažką gyva ir artima“.
Ieva Simonaitytė

Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Ieva Simonaitytė yra paskutinė Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja, savo kūriniuose vaizdavusi išskirtinius lietuvninkų likimus ir garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą, 2022-uosius paskelbė rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) metais.

Sausio 23 dieną minime iškiliosios klaipėdiškės, lietuvių literatūros klasikės gimimo 125-ąsias metines. Šios sukakties proga verta prisiminti, jog rašytoja ne kartą yra buvusi Birštono kurorte ir sakiusi, kad „jeigu jau gydytis, tai tik Birštone“.

„Birštonas. Pažįstu jį kaip savo Vanagus – tiek kartų jau ten ilsėjausi“, – skaitome I. Simonaitytės „Nebaigtoje knygoje“. Ten pat ji aprašo ir niūrius karo meto atostogų įspūdžius iš vokiečių užimto Birštono: „Kurorte nyku. Daug vokiečių. Su jais ir vienas jaunimo gaudytojas reicho tarnybai ar kaip ten vadinosi“.

I. Simonaitytės Raštų VII-ajame tome publikuojami du rašytojos laiškai iš Birštono kurorto: 1937 metų vasarą Etmei Budrienei ir 1939-ųjų rugsėjo 13-ąją – Liudui Girai.

Poetas Jonas Graičiūnas, prisimindamas dailininko Kazio Šimonio (1887–1978) 50-mečio jubiliejaus iškilmes pilnutėlėje Birštono Kurhauzo salėje 1937-ųjų rugpjūčio 25-ąją, pamini, kad šventėje dalyvavo ir rašytoja Ieva Simonaitytė.

Pasakodama apie Mažąją Lietuvą, lietuvninkus, savo knygose rašytoja vis atsigręžia į pamatines žmogiškosios būties vertybes: garbę, orumą, nes ir pati, nors nelepinta likimo, nors nelengvai, bet per gyvenimą ėjo atkakliai ir išdidžiai, jausdama savo vertę.

Ievos Simonaitytės kūriniai:

Pikčiurnienė ir jos sesers“ (1925 m.), „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.) (Romanas pelnė 1935 m. Lietuvos valstybinę literatūros premiją), „Pavasarių audra“ (1938 m.), „Vilius Karalius“ (1939 m.), „Be tėvo“ (1941 m.), „Apysakos“ (1948 m), „Pikčiurnienė“ (1953 m.),. Autobiografinė trilogija: „O buvo taip“ (1960 m.), „Ne ta pastogė“ (1962 m.), „Nebaigta knyga“ (1965 m.)“, „Paskutinė Kūnėlio kelionė“ (1971 m.).

Kviečiame skaityti! Bibliotekoje eksponuojamos parodos: „Išdidžioji klaipėdiškė Ieva Simonaitytė“ ir „Evė – Mažosios Lietuvos didi rašytoja“.

„Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis. Raskime savyje jėgų ir pavokime akimirką stabtelti ties ja… “ (Juozas Šikšnelis)

Nuotraukoje: pirmojoje eilėje iš kairės: K. Šimonis, J. Keliuotis,. A. Staškevičiūtė,  I. Simonaitytė. antrojoje eilėje iš kairės: B. Matulionis, V. Jonuškaitė-Zaunienė,  J. Graičiūnas,  D. Zaunius ir kt. Birštone 1937 m.