Antanas Vienuolis

Antanas Vienuolis

A. Vienuolis. Raštai, 6 t.Birštonas – ne tik kurortas pasigydyti, bet poilsio, ramybės ir gražių gamtos vaizdų vieta.

Birštone – aš nebe svečias nebuvėlis. Susipažinau su juo dar 1926 metais. Jis mane tada savais vandenėliais taip pagydė, kad ištisus aštuonerius metus nereikalavau jokio remonto; geru žodžiu jį minėjau ir kitiems piršau.

*

Reginių nuo Vytauto kalno – ir neaprašysi: apačioje matyti per medžių šakas Birštono kurortas, alėjomis knibžda žmonės karliukai, dunda jų balsai ir čiukši žvyruotais takeliais kojos; čia pat ir Nemunas, upių didvyris, skuba priimti į savo glėbį gražuolį Verknės upelį; nuo kalno niekaip žmogus nesuprasi, iš kur ir į kur jis teka: čia jis per kalnus ir lygumas siekia į rytus, čia nusitiesia į vakarus, tai vėl, padaręs kokią nors vingiuotą kilpą, grįžta atgal ir blyksi tarp mėlynų šilų savo metaline juosta. Už Nemuno į šiaurę – marios: tai 300 ha pušyno plotas. Pušyne skęsta kelios vilos, kitos dar tik statosi. Tai bene geriausia ir ramiausia Lietuvoje poilsio vieta. Toliau dunkso turtingas padavimų Ginkaus piliakalnis, Verknės aukštumos su Ožkos pečiumi – mėgiamosios turistų lankymo vietos. Šiapus Nemuno į vakarus – vėl miškų marios: tai Birštono 60 ha pušynėlis ir 16 kilometrų ilgio Nemuno pakraščiu žvėrinčius – didžiųjų Lietuvos kunigaikščių medžioklės rezervatas, apjuostas Nemuno kilpa. Už Prienų prasideda šilai, kitos girios – ir vėl mėlynos marios be krašto...

*

Automobilis pasinėrė ilgoje senų šakotų epušių ir klevų alėjoj. Priešaky, medžių ūksmėje pasirodė trobos, priebučiai, balkonai, nuo kelio į šlaitus nubėgo viena alėja, išsitiesė kita, automobilis pasuko kairėn ir sustojo parke ant pat Nemuno kranto ties Raudonojo kryžiaus tynėmis. tai- ir Birštono kurortas. Kadangi buvo jau trečia valanda, pietų laikas, tai nei parke, nei ties tynėmis nesimatę nei vieno žmogaus. Šoferis, nešinas pirkiniais, nuėjo į miestelį, o aš .užėjau į kurorto administracijos raštinę, bet nieko nesuradęs pasiėmiau savo lagaminėlį, paėjau keletą žingsnių ir, sužavėtas reginiu, sustojau: čia pat pakriaušy „tyliai tyliai Nemunėlis plauke, per Nemunėlį kėlėsi valtimi dvi baltais rūbais moteriškos, o už Nemunėlio, apipiltas saulės spinduliais, žaliavo šilas. Tarp lieknų pušelių žibėjo vasarnamių langai- Nuo tykių, Nemuno pakraščių į dešinę, bėgo šimtamečių beržų alėja ir, įsispyrusi į kalną, užuolankom grįžo atgal į kurorto parką. Ten gi, kur už Vytauto šaltinio Nemunas daro užvengI, visą horizontą užstojo šlaitais apaugę ir moliuotomis pagriovėmis Išrautyti kalnai. Ant tų kalnų matėsi trobos, laukai ir, ir šlaituose, tarytum ėjo sargybos, pavienės eglaitės. Kaip užburtas niuksojo visų aukščiausias Vytauto kalnas.

Parke, siūlydami sveikatos ir poilsio, ošė šimtamečiai medžiai, kažką kalbėjo čiurleno šaltiniai, per Nemuną dvelkė iš šilo pušų sakais...- Išš tikrųjų, palaiminta poilsio ir gražybės vietelė.

Paskutinį kartą redaguota: 2020-02-21