Birštono gydomoji vieta

Birštono gydomoji vieta

Nemunas iš viso daro labai vingiuotą sieną tarp buvusiųjų Suvalkų ir Vilniaus žemių, tekėdamas tiesiai iš šiaurės į pietus. Bet tekėdamas pro Punią, Balbieriškį Prienus ir Birštoną, padaro tokias dvi kilpas, lyg šelmeny „arkliukų" galvas. 50 kilometrų upės lengvai galima būtų atmesti, perkasus abiejų kilpų sąsmauką nuo Nemaniūnų į Birštoną 6 kilometrus arba vienos kilpos ties Birštonu - 1 kilometrą.

Šitos Nemuno kilpos senai jau įdomina pasaulio hidrotechnikus. Jų nuomone, čia būtų galima gauti toks vandens kritimas, kurio būtų sočiai gana aprūpinti griežtai visiems visos Lietuvos technikos reikalams - „baltuoju anglimi", destis gauti bent šimtą tūkstančių pajėgų elektros.

Ir kasimas čia būtų pigas, nes vingius upė daro ne dėl uolų kalnų, tik per minkštoje smėlio žemėje rausdamos. Tariamieji kalnai čia tik aukšti giliai įsiraususios upės krantai.

Ir gražumėlis gi tų Nemuno krantų! Birštono kilpos kilpelėje suvalkiečių pusėje pušynas griežtai toks pat, kaip Vilijos kilpoje užvingis (Zakret) ties Vilnium. Puikiausias pasaulyje parkas kurortui. Dabar ten tegavęs vietos savo namams vienas pats daktaras Brundza, kurio rajone saulė nesėda. Sako, jis daktaraująs plote, lygiame pusei Prancijos, be jokios konkurencijos, turėdamas sostinę Prienuose, Birštoną - Carskoje Selo.

Be daktaro namo tame šile galima būtų išstatyti ištisi kvartalai su dešimtimis otelių ir atskirų vilų. O pačiame aukštame Nemuno krante tokių pilių, su kuriomis nesusilygintų pareinės pilys.

Kaip visur, taip ir čia, Nemuno slėnys turi apie kilometrą pločio ir už jo antrą aukštą krantą, kurs savo gražumu drąsiai rungiasi su kitu krantu. Šilai ir lapuotieji miškai reto vešlumo. Ką įdiegsi, tas prigijo. Galėtumei aklimatizuoti daugybę vasarių krašto retenybių. Liepos, akacijos, kaštanai šalia pušų, maumedžių, beržų. Krantai išvagoti grioviais nuo 100-150 pėdų gilumo ir tarp jų pačiame Birštone visų Lietuvos piliakalnių piliakalnis - Vytauto, nejau, bene iškilmingesnis už patį Gedimino piliakalnį Veliuonoje. Iškilmingesnis ir paslaptingesnis, nes didumo ir aukštumo toks pat, o rankų darbas čia visai aiškus, kai Veliuonoje tai gamtos padaras. „Ir sveiką žmogų patroškins, kas sumanys įlipti", sako apylinkės žmonės. Juoba turėjo troškinti priešus.

Vytauto pilis, arba piliakalnis, čia istoriška vieta, ne šių dienų patriotų prasimanymas. Esą dar žmonių, kurie buvę matę šone to piliakalnio skliautų mūrus ir angą, kai Nemunas ilgais metais savo ledų lytimis pradraskęs jam šoną.

Vytauto pakalnėje, jau lygioje žemumoje su Nemunu, muša kunkuliuoja bent dešimts verdenių sūraus vandens, vadinamo Vytauto ašarėlėmis, kurią kitkart Kvinta buvo praminąs savo dukters vardu - Viktorija. Dabar grįžtama prie Vytauto (kalno) ašarėlių.

Parudimėje ties bažnyčia mažame liūne vėl verda verdenės, jau tikrieji „birštonai", dar stipresnio sūrumo vandens neg Vytauto (kalno) ašarėlės. Ir stebėtina: šalia jų visų čionykštė Krakula kuo skaniausio gero vandens gerti. Ją vadino Mūllerienės vardu - Lydija.

Sūrieji Vytauto ašarėlių vandens tai puikiausi reguliatoriai pilvui. Prie jų tiek greit papranti, jog visą dieną ilgėjies jų ir po dešimtį kartų bėgioji atsigertų, nors gydytojas ir reguliuoja. Bet kad Birštono kurorte gydytojo, to vieno Brundzos, tetenka po 0,001 dalį, tai visi manosi, kaip kas išmano, ir visiems geram eina. Šiltosios vonios čia tokio veiksmo ramatikams, artritikams, neurastenikams, jog duok Europos patogumų, Birštoną padarysi daug garsesnį už visų vokiečių ir čekų „Badus". Nelaimė tik, kad visi patogumai, kurių čia buvo Kvintai ir Mūlleriai pridarą, per karą tapo sunaikinti. Po karo Mūllerienė otelius išpardavinėjo po 2000 rublių valstiečiams, o dabar jiems būtų būvą po pusą milijono. Ir kas liko - sugriūvą. Menkais valdžios pinigais keliolika vonių pataisyta didžiausiai žmonių naudai. Dėl to niekas čia neaimanoja, kad nėra kur nei pagulėti, nei pavalgyti. Kurhauze už 50 auksinų duoda sriubos ir pačiulpti autskario, kurį čia vadina - „mėsa". Galima būtų premija duoti tam, kas įveiktų ilgus nuo 10 centimetrų raumenų pluoštus, kurių kai vienas galas jau kruta didžiajame pilve, tai antras tebežaidžia burnoje, sauvalingai tebekutendamas gomurį. Rytą ir vakarą arbata su užkandžiais po 40 a.

Žydų valgykloje esą geriau, bet pietūs po 85 a. Kiaušiniai po 5-6 auks. Sūriai (varškės) po 40 auks., duona po 12 auks. svarui, ir tos nėra.

Stebėtinai negyvas punktas tas Birštonas. Niekas nieko čia nesigriebia, ir visi skundžiasi, kad niekas svetimas čia neatvažiuoja uždarbiauti: baro įtaisyti, duonos iškepti, pieno parūginti. Mieliausis uždarbis - nuplėšti neverčiai už butą, nes tai nereikalauja rūpesčio. Kambariai 1500-2000 auks. mėnesiui. Taip, kaip dabar yra, Birštonas nekils. Bet davus koncesijas pramonininkams, įdėjus koks šimtas milijonų, jis ūmai pakiltų tiek, kad jau savaime būtų įdėta visas milijardas ir gerai procentuotų. Ubago pinigais ir vieno žmogaus pastangomis ką gi gali didžio padaryti?

Tam kartui visi ligoniai staugte staugia dar vieno gydytojo, nes dr. Brundzą „pagauti" yra tiek pat šansų, kiek laimėti Raudonojo Kryžiaus lošime: 1:2.

Vaižgantas Birštone 1925 metais

Vaižgantas Birštone 1925 metais

Birštono kurortas, būvąs su pretenzijomis (parkas, pensionai, muzika, specialistai), prieš karą buvo lankomas labai tolimų svečių: iš Petrapilio ir kitur. Jo vandenų stiprumą žinojo visi Rusijos gydytojai ir dėjo juos antron vieton po Kaukazo purvų, aukščiau už Odesos limaną ir lygiai su Visbadeno vandenimis. Gydomąja jėga Birštonas (ne: Birštonai) toli yra prašokęs savo kaimyną panemunietį Druskininkus, kurie buvo dirbtinai reklamuojami ... už radioaktyvumą, kuriuo pasižymi bet kurs vanduo. Pikti liežuviai ir dabar tebekalba, jos Druskininkus reklamuoją šimtas gydytojų, ale... akcininkų. Birštonas tokių įtarimų yra išvengęs.

Per aštuonerius karo metus visos jo pretenzijos sugriuvo. Trobų stogai prakiuro, jų langus, duris kareiviai ir sodiečiai išnešiojo, tilteliai supuvo, takai užžėlė, parko medžiai tiek išsišakojo, tiek atžalų davė, jog parkas virto laukiniu. Medžiai savo ūksme drėkina pensionų butus ir žemę, kuri ir be to drėgna. Vakarais, saulei sėdus, čia nebevaikščiojama, nes kyla rūkai, ir naujikai, sako, turį persirgti tam tikrą morbus birštonensis. Ūmai pakylanti žmogui temperatūra iki 39° su viršum ir savaime po trijų dienų praeinanti. Aš nesirgau ir sergančių nemačiau. Pasakos gi reiškia lyg „bolotnaja goriačka". Jei tai būtų teisybė, o teisybę turėtų patys gydytojai sąžiningai ištirti, pareikšti ir pasirūpinti, kad nebebūtų, tai pirmon galvon reiktų visas kurorto plotas, jis nedidelis, drenuoti, takai storai smėliu ir žvyru išpilti (tai piga: visa to čia pat yra) ir laukinį parką kultūrinti, destis gerokai nuo apačios medžius pagenėti ar ir praretinti, kad saulė lengviau veiktų į žemę.

Daugiau reikia nužvyruoti įvažiuojamasis į parką kelias: dabar automobiliai vos bepaeina minkštu ir duobėtu keliu.

Drenais nuleidžiant paskūrio vandenis, visa ta pelkelė pašventoryje galima būtų kultūrinti, pačius „birstonus" paliekant tekėti tam tikrais latakais.

Tais birštonais, destis šaltiniais, esama pasriuvusios visos pakalnės dešiniajame Nemuno krante. Šaltiniai muša net aukštai iš kalno; tai geriamojo, labai tyro, tvirto ir skanaus vandens; muša pusėje pakalnės, muša net pačiame Nemuno vandenyje ir aiškiai pasirodo upės vandeniui nusekus. Jie visi sūrūs, geltonai nudažo marškones. Ir ne tik Birštono apylinkėse, bet Balbieriškio, Stakliškių, Merkinės. Stakliškėse net jau buvęs kurortas. Merkinės „sūruosius vandenis" išpoetizavo V. Krėvė (žiūr. „Dainavos padavimus").

Kad Birštonas šiemet atgijo, nuopelnas ir garbė Jo sveikatos gerbiamojo ir mylimojo mūsų Vidaus dalykų ministerio Olekos. Matydamas, kad privatinė iniciatyva, net Medikų draugija nieko čia nepaveikia, nors ketino, ūmai išreikalavo nedidelio kredito, pusantro milijono, nusavinimo vietos, ir per pusantro mėnesio Atstatymo komisariatas tiek padarė, kad štai jau pusantro šimto šeimynų, 800-900 žmonių, mielai čia praleidžia vasaros atostogas arba gydosi. Ir pelno valdžiai duosią - auksiną už įdėtąjį auksiną. Pavydėtina apyvarta. Pridėk, sako, dar 6-7 milijonus, ir Birštonas ims traukti į save svečius iš visos Lietuvos.

Birštoną lengvai išlaikytų pati viena mūsų neva sostinė Kaunas. Demokratinėje mūsų Respublikoje tiek daug priviso buržujų, tiek spekuliantų, tiek valdžios dignatorių, jog ligų daugiau, neg ištesi suskaityti, tikrų ir tariamų. Žinai, kaip išponėję mėgsta sirgti. Tai jau žinojo net pasakininko Krylovo Podagra. Mėgsta pasirgti ir šiaip jau valdininkėliai, kurie, oi, kaip sunkiai pelnos valstybinį kąsnį duonelės! O visi miestelėnai mėgsta nors dvi tris savaites laisvai pabėgioti po kalnus, girias ir laukus. Sostinei, pilnai milijonininkų, pilnai judrių gyventojų, turėti kurortą už ne pilnų penkių mylelių taigi pavydėtina laimė. Ir kurortui laimė: jis duoda, bet ir ima. Ir, sako, galįs imti per ištisus metus, pataisius šiltus gyvenimus ir sutvarkius susisiekimą.

Dabar tas susisiekimas tikrai viduramžių. Nemunas seklus. Vis dėlto trys garlaiviukai plaukioja į Alytų pro pat Birštoną. Tik plaukia, kada jiems patinka, ir valia jiems sustoti Birštone arba nesustoti. Padėjimas robinzoniškas. Išmesti į „kraštą pasaulio" Birštono svečiai per dienų dienas sėdi Nemuno krante melancholingai įbedę savo vyžius į pietų kilpą: laukia, beg neiškiš nosies garlaivis iš už vingio. Ateina! Koks tai magiškas žodis! Mes išgelbėti! Garlaivis nušliaužė į Alytų, pasižadėdamas grįžti... kada jam patiks. Vėl publika per dieną ir naktį sėdi krante, įbedusi vyžius dabar į Prienų pusę. Nėra. Nėra. Nėra. Suskaityta visi kilometrai kelio, mašinos pajėgos, tarnų girtavimas. Nemuno priešinga ir atgal pataikūnė srovė, vingiai, seklumai. Dar pridėta bent 2000%, ir vis dėlto garlaivio nėra nei šiandie, nei rytoj. Ateina! Sujuda skruzdėlynas. Mažiausia trys (trys, ne vienas, tai pats mačiau) buriuoja gražioje naujoje prieplaukos ližėje ar kauše. Širdys plaka džiaugsmu ir laukimu. Bet laivas eina pro šalį. Ant jo paviršės nesimato jokio gyvo padaro. Kaip Haufo pasakoje trys pasažirai žydai, du jaunu ir vienas senas, jų būryje viena mergina, ima šokti „choleros" šokį, nes savo trypimą, kaip ant spirgintuvės kepant, lydi gausiai beriamais mėgiamais choleros laiminimais. Jei nuo tų gražių velijimų garlaivio tarnyba nesuserga, tai nėra telepatijos, ir Jakštas veltui apie ją „Draugijoje" rašo. Mojuoja nosinėmis, dideliu raiščiu; mergina švaistos pasileidusiais bizais. Aš patariau nusisegti viršutinį andaroką. Paklausė. Liko su apatiniu raudonu. Gefahr! Gefahr! Nieko negirdi, nieko neklauso. Pasažirai lieka nusiminę, galvas ir rankas nuleidę, išeikvoję visą savo energiją, pasiryžę keliauti Amerikos lietuvių bendrovės18 autobusais, kurie maždaug žinomu laiku ateina ir išeina (be šeštadienių, kada žydai nevažinėja; reiškia, Lietuvos piliečiai nevažinėja, ne kitokių nesimato).

Paprastu automobiliu 34 kilometrai nuvažiuojama per pusantros valandos. Amerikos autobusu per pustrečios valandos: dvi valandi važiuotės ir pusė sugaiščio ties alinėmis dviejose vietose. Vadinas, autobusai turi dvi stoti: dvare ir Prienuose, stočių ilgumas labai ilgų dešimts kilometrų. Kaipgi juos nuvažiuosi nesiilsėjęs? Ir reikiama kas mylia ilsėtis, kad akys iš kaktos neišspruktų. Plentas idealiai pataisytas, tai dideliais akmenimis grįstas, tai skaldytais, kuriais užpiltos plento duobės, taip, kad visas kelias šašuotas arba per ištisą kilometrą šukėmis nubertas. Matos ir volas pakinkytas, tik jis važinėjos pašaliais, kur šukių nėra, o patį vidurį turi pritrombuoti autobusai.

Nagi, ir įdomu važiuoti būdoje būryje 16 žmonių. Kokia rezignacija! Kokia tvirtybė valios! Mašina verda burbuliuoja, kaukia, pakeleivius ir arklius baido, būda barbia leketuoja, trinksti, blaškos. O pasažirai it Babilonijos bareljefų ornamentai suakmenėję, pasidavę likimui. Jis negailestingas, per pusę pėdos mėto aukštyn ar smulkiai sijoja kaip arpas žirnius. Visi atrodo kaip ant lopetos, kuriai, per vidurį pakišus, per antrą galą mušama iš viso vieko ar tik taip sau. Pamišėlių minos. Šaltas prakaitas varva nuo nosies. Tai ligonys važiuoja gydytis.

Prienai! Penki kilometrai beliko! Ale stovime dešimtį, dvidešimtį, tris dešimtis, keturios dešimtys penkios minutės. Pasažirai seniai ataušo, akys vėl susmuko į savo vietas. Nori pabaigti kelionę. Bet stovime. Ko? „Načalstvo" - konduktoris ir šoferis - teikias čia būtent, ne Birštone pietauti ir papietavę litrinius Goldbergo alaus butelius gerti. Geria sau, šnekučiuoja, o ligonys pašalėmis su vištomis dantis kaitina ir choleras Amerikos bendrovei siunčia. Kai nuo laukimo pradeda dantis gelti, ima kelti maištą. Ima akmenų iš iširusio grendinio ir eina žydo traktierininko langų daužytų. Pamatę, jog čia nebe juokai, autobusai šoka iš vietų kaip sudegę, dar pareikalauja vieno litro, bet jau išgeria greituoju, ir kaip žaibas per 27 minutes pabaigiame 5 kilometrus. Mes Birštone per pusketvirtos valandos, tesugaišę pusantros valandos poilsiams.

Tai faktai. Galiu prisiekti amerikiečiams paties Wilsono vardu ar saloonų garbe.

BLOGUMAI

Birštono alfa ir omega yra laikomas dr. Brundza: tai vienatijis kurorto gydytojas ir administratorius. Visa gera ir bloga tad yra kraunama į jo kukšterą, ar teisinga, ar ne.

O tų geresnių ir blogesnių esama labai daug. Jei visai nebūtų kitų gerumų, tai viena vienatijė visoje Lietuvoje taisoma gydy¬mosi vieta. Čia mineralinės tynės paduodamos šiltos ir karštos, sulig reikalo. Taigi žydų baidymas: kitais metais nebevažiuosime ir kitus atkalbėsime, kad nevažiuotų, yra tuščias. Žydai, net biednuomenė, gydytis mėgsta; tai kur jie dings, neturėdami pasirinktinai gydomųjų vietų? Važiuosiu ir aš pakartoti kuracijos, nes kitų šalių priemonės prieš artritizmą ne mano kišenei.

Neteisingas tad man priekaištas, kam rašinėju karčią teisybę ir neva nurodinėju pacientus į geresnius, užtat svetimus kurortus. Bent tylėtumei, girdi, neturėdamas ko gera paskelbti. Ką čia nubaidysi! O kalbėti norisi kuo daugiausia, kad kitais metais nebereiktų ničnieko bloga bepasakyti.

O medžiagos rašyti yra labai daug. Štai Atstatymo komisaras pasigyrė „Lietuvoje", ką esąs Birštone padaręs už 1200 tūkstančių. Tai teisybė. Padaryta. Tik į restauruotąjį viešbutį lietus lyjąs, o valgyklos priemenė po lietaus tvinte patvinsta. Grindys lentelėmis lopytos, tilčiukai sudurstytų grindų. Šia atkragę, ten išsišiepę. Dirbta ir nepabaigta dirbti. Tai matytojai ir sako: vis tiek reiks perdirbinėti. Aš už visa tai nepykstu. Man tik širdį sopa, kad vienatijame Lietuvos kurorte taip biedna, kaip ir visoje valstybėje. Biedna ten, kur paprastai rūpinamasi kitiems akis nušviesti tyčia rodomąja gerove (pakaznaja storona). Tiek to su pasirodymu. Mes nepliuškiai. Mums pravarčiau, kad ir nevaizdu.

Štai žydai jau pakyla grįžti. Nebaigsite sezono? Ką mačys? Vonios šaltos, tvarkos nėra! Kiti apspitę mane šaukia: tamsta važinėji į Kauną, tamsta rašytojas, tai kodėl gi nesakai, kodėl nerašai? O kam aš Kaune sakysiu, kad visas Kaunas pats lanko Birštoną savo reikalu ir revizijomis? Esti Valstybės kontrolieris, esti Atstatymo komisaras, esti Sanitarijos viršininkas, esti Vidaus ministeris. Tai kuriam dar didesniam bepasakysi? Turbūt kitaip ir negalima tuo tarpu, jei nedaroma. O maža terašau, bijodamas neteisingai įvertinti faktus. Daugiau parašysiu, kai pats apsišviesiu.

Štai ištiko dviejų savaičių lietūs. Nemunas viduvasaryje taip pakilo, kaip nėkados pirmiau nepakildavo. Birštoniečiai net legendą sudarė. Nuo lietaus, girdi, niekas nėra matęs tokios daugybės vandens. Čia kur nors bus prūdas pratrukęs ar koks kanalas iš ežero ir baigia tekinti jo vandenis. Ir veltui sakytumei, jog Nemuno baseine nėra tokių didelių ežerų, kurių vandens pakaktų per visą mėnesį tekinti tokia plačia Nemuno vaga. Jie savo ir savo: kanalas pratrūko. Matyt, yra girdėję apie Oginskio kanalą.

Liūtys pridarė jeibių, ne tik galvoms duodamos galvosūkį. Nemunas pakilęs užliejo pačią simpatingąją, labiausiai lankomą ir vartojamą Vytauto kalno Ašarėlių šaltinį, kurio malonus sūrumas taip gerai taiso vidurius. Nemunas nunešė patį gražųjį Atstatymo komisariato darbelį - garlaivių prieplauką, ir ji tebestovi pagauta už dviejų kilometrų Verknės įtekmėje ties Slankium (kalnu). Liūtys išbliurino parko alėjas, kad be kaliošų nebegalima buvo nubristi nei į vonias, nei pasivaikščioti, nei autobusu beįvažiuoti į kurortą. Autobusų alėjoje kiaura žemė atsivėrė, ir jie ėmė važinėti lauku, šunkeliais per miestelį. Bet gatvę iš miestelio į parką pačioje bromoje taip lietus išrausė, jog nė šiaip jau važiuotas nebepravažiuosi. Ir stovi Birštono slėnelis iš abiejų prieinamųjų pusių uždaras.

Kurortas aptarnaujamas labai silpnai. Be tų, kurie tynęs taiso ir kurs bilietus pardavinėja, gangreit nėra kas tvarkos žiūrėtų. Alėjos sykį tenuravėtos, nešluojamos, popierėlių ir šapų maišosi. O gražūs betoniniai platūs laiptai ties kurzalu nė sykio dar nenušluoti nuo pat karo pradžios. Tais laiptais einama į patį kurorto vyriausįjį - Daktarą. Pradžioje ėmiau ieškoti parko sargo. Jo visai nesama. Sodą sodininkas už pinigus nuomojas, parko žolė nepjauta lig šiol, tebelaukia varžytinių. O, žinovų nuomone, už parko žolę ir sodo turtus galima būtų turėti pirmos rūšies parkininkas, kurs ir ravėtų, ir žiedus diegtų, ir medelius karpytų, ir klombus taisytų. Pati valstybė netesinti asignuoti algos sargui.

PASIKALBĖJIMAS  SU  DR.  BRUNDZA

Birštono gydomosios vietos diktatorius atvirai prisipažino: čia reikia ieškoti ne kaltininkų, o netesėjimo. Ūmai ekspromtu, menkais iždo asignavimais dabartinėmis aplinkybėmis nebuvę galima nieko geresnio padaryti.

Jokios medžiagos nebuvę galima gauti vietoje. Viską reikėję gabenti iš Alytaus, iš Prienų, iš Kauno, iš Karaliaučiaus. Tai buvę vargas ir gaištas. Medžiaga netinkama. Žmonių nesą. Vežimų nesą. Už pinigus čia nieko nepasamdysi. Kas padirbta, padirbta stuikomis, varu, priverstinai.

Vonioms šildyti pastatyta pataisytas per mažas, vos keturių atmosferų spaudimo katilas. Kol dirbo jis keturiolikai vonių, buvo gana. Kaip reikia dvidešimt keturioms - pailsta, ir reikia laukti, kol jis vėl sušildys. Birštono vonioms reikia katilo mažų mažiausia dvylikos, jei ne visos dvidešimties atmosferų.

Daugiau, kiekvienoje vonioje reikia cirata apmušto suolelio, išėjus iš vonios apvirsti, kol apsitaisai. Šiaip jau ilsėtis ir ataušti dabar turime du kambarėliu, nes per Nemuną plaukti tuojau, kaip tik iš vonių išėjus, nepatogu ir pavojinga.

Valdžia, davusi lėšų kurortui įtaisyti, nedavusi miško jam šildyti. Iš pradžių gaudėme, girdi, kurą kur tik nutverdami, žalią, supuvusią, bet tik malką. Suprantama, kaip galima buvo laiku įkūrinti katilas ir duoti vienodai karšto vandens, kad ėmėjai nebūtų užvilti ir nesiskųstų. Vargais negalais pasisekė palenkti mūsų vyriausybė, kad asignuotų malkų, kai pamatė, jog Birštono gydomoji vieta ir tokiomis sąlygomis duoda kasdien po penkius tūkstančius auks. gryno pelno. Kol malkos asignuota, išėjo pusantro mėnesio pasišnekėjimams ir gaišinantiems važinėjimams. Kai asignavo, ėmė lyti, patvino Nemunas, plukdyti nebuvo ga¬lima, vis tiek sieliai būtų iširę ir nuplaukę į Kauną pro Birštoną.

Dabar turime malkų, kai baigias sezonas. Kitiems metams valdžia turės žiemos metu prigaminti kuro Birštonui visam sezonui. Kitaip nebent reiks pats kurortas nelaiku uždaryti ir nustoti žymaus pelno.

Birštono kurortas aptarnaujamas tikrai silpnai dėl stokos asignavimo. Žmonių maža, ir tie kuo blogiausiai užmokami. Dabar aš ne pašalinti gaunu netinkamą asmenį, tik žemai kloniotis, kad patys nepasišalintų ir nesiliautų dirbę už tokį menką užmokesnį. Už privačius, ne valstybės, darbus juk kur daugiau gaunama...

Visa to išklausius, man atkrito noras bet ką linčiuoti. Paliko tik prievolė paskatinti valdžią, kad ji nepagadintų tokio gero biznio ir tiek reikiamo kurorto, pernelyg šykštaudama įdėti kapitalo, kurs gražiai pelningai grįžta.

KAS  DAR  LIEKA  PADARYTI?

Be mano ir dr. Brundzos čia parodytųjų reikalų, kurie visiems yra aiškūs, dar reiktų čia specialisto vandens tyrėjo ir kronikininko. Juk Birštonas lig šiol neturi savo sanitarinės kronikos bei statistikos, nemoka statistika prirodyti, kaip ir kam veikia Birštono mirkomieji ir geriamieji vandens taikinti. Man rodos, kiekvienas atvykęs maudytis turėtų gauti savo ligos lapą, jos kaitaliavimą ir pagaliau, tai svarbiausia, rezultatą. Kuo remdamies dabar gydytojai perša Birštono maudykles? Viena chemiška analizimi jo, o ne prityrimu.

Specialisto gi dalykas būtų sekti ir gydymosi eigą, keisti tynių temperatūrą, sūrumą, mokyti gydymosi higienos. Juk esame barbarai. Pasakys mums - maudykis, mes maudomos ligi širdžiai nualpstant. Pasakys - gerkite, mes pliaupiame šaltą vandenį tiesiai iš šaltinio ištisais litrais, visokiu laiku, čia pat prieš valgant, ir ant jo krauname uogas bei daržoves. Pasakys - vaikščiokite, mes bėgiojame. Ir tai be galo. Specialistas turėtų mus globoti kaip mažus vaikus ir neskusti savo patarimų, lankyti čia pat voniose ir dažnai. Tegu ligonys jaustų globą ir būtų įsitikinę, jog jie taisyklingai gydosi, o ne gvaltavoja tik save. Žmogaus organizmas, kaip ir visa gamta, šuolių nedaro; evoliucija eina labai pamažu. Reikia tad labai sumaningo stabdytojo su fiziologo intuicija.

Daugiau vieton šokių šventavakariais, kurie taisomi daugiau Prienų ir paprieniokų girtam jaunimui įtikti, o ne pacientams, geriau būtų paskyrus erdva salia lyg klubui su skaitykla ir šeimyniniams vakarams, kur būtų paskaitų visokiomis kalbomis, koncertėlis iš tos pat publikos, deklamacijų ir kitko panašaus. Dabar pilama tūkstančiai karių kapelijai, kuri sode tegroja dvi valandi, nuo 6-8 v., o nuostolių po ketvertą tūkstančių turima dėl nelemtų šokių su šinkuojančiu lig pusiaunakčių bufetu.

Ligonių nuomone, lengvai galima būtų sezoninis mokestis padidinti iki 10 auks. dienai. Tada susidarytų po keletą tūkstančių dienai, kuriais galima būtų visas Birštonas apversti aukštyn kojom, nėmaž nekaulijant iš valdžios išmaldų. Išmaldomis čia kultūros stebuklų nepadarysi.

Ir piliečių apsauga čia silpnoka - du milicijantu. Antai jie patyrė įtariamus žmones tame pat valdžios viešbutyje. Padarė naktų oblavą ir tik prierzino nieko nekaltuosius. Kaltieji gi šeši paspruko sau pro langus. Visi žinojo jų čia gūžtelę esant ir mitingėlius, tik ne milicija.

Pagaliau viskas reikia piginti, o ne branginti, nes sirgti turi blogą papratimą daugiausia mažaturčiai, ne buržujai. Taigi reikia higieniškų, pigių, geriausia be mėsos ar tik su maža mėsos, valgyklų. Viešasis bufetas turėtų būti atiduotas kuriam europiečiui, kurs daugiau žino, ne kaip tik mėsgalis žlebterėt ant lėkštės. Švarus aptiesimas stalo, servetėlės, gražiai sudėstyti užkandžiai daug paskanina valgį, neg kai gyvuliškai abiem rankom nusitvėręs draskai mėsą ir laistai sriubą. Dabartinis bufetas, nors lenkų laikomas, ne aukštesnės už dzūkų kultūros, ir skandinavas ar anglas vargu bau išdrįstų čia už stalo sėstis - jau čia prasta, neelegantiška, neestetiška.

O gal... o gal... kokios pastovios kainos pasisektų nustatyti, kad už butą vienas neimtų mėnesiui dviejų tūkstančių už kambarį, kai kitas už tris kambarius su virtuve teima šešis šimtus. Tai faktas. Produktus žmonės čia taip pat grobte grobia, ne perka; eina į laukus gaudyti atnešėjų, vos saulei tekant...

Vaižgantas. Birštono gydomoji vieta .// Raštai. - Vilnius : Pradai, 1994-[2002]. - T. 11.-- P. 286-298.
Publikuota: TB [Tėvynės balsas]. - 1922. - Liep. 13.- Nr. 115; liep. 22.- Nr. 123; rugpj. 18.- Nr. 145. Parašas: Vaižgantas.

Paskutinį kartą redaguota: 2020-06-13