Meilė

Penktoji meilės elegija

Čia būta mano lūpų ir akių.
Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais
ir po tyla gyventa. Atminties
gyva žieve priaugau aš prie jūsų.

Norėsit nusiplėšt – labai skaudės.
Atėjus lapų išėjimo metui,
tą vakarą, kada manęs nebus,
brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!

Ar girdite, kaip suplaka sparnai
nepasakyti žodžiai? Meilės kalnas,
tas žemės kauburėlis, kur žolės
žalia malda per vasarą švyluoja.

Justinas Marcinkevičius

***

Už medžių parke slapstėsi ruduo.
Bet rožė matė jį. Visa drebėjo.
Mums tik atrodė, kad ji bėgo –
ji tyliai ėjo pasiduot.
Ir tik todėl ji dar žydėjo.

Justinas Marcinkevičius

***

Prieš viens kitą štai sėdim ir tylim.
Jau nebereikia sakyti, kad mylim…
Tiktai mano ranką laikai,
kai tokie nebe mūsų, ne mūsų laikai.

Štai jau laikas artėja miegoti.
Kam iš mūsų pirmajam atneš šlepetes?
Tik ne tas, tik ne tas – dar ne tas
savo metais minkštai pasikloti.

Marcelijus Martinaitis