Danutės Zieniūtės eilėraščiai

Danutės Zieniūtės eilėraščiai

Birštone ant Vytauto kalno

Siekiau, siekiau šitos viršūnės,
O kai pasiekiau, nustebau.
Gal priartėjau žydruosiuos dūmuos
Besmilkstančio dangaus.

Tik gaila, horizonto nematyti,
Žalieji bokštai dengia jį.
Smailiom viršūnėm smeigia žydrį,
Atrodo, tyčia iškelti.

Nuleidau galvą atsidusus -
Tai tokia aukščių dovana?
Leisk nors prisėst, žemele mūsų,
Pavirsti kalno samana.

Ir žali vartai prasivėrė
Lyg nuo burtažodžio gailaus.
Vandens platybė mirga, žėri,
Anapus rūmai lig dangaus.

Akis užmerkiu - atsimerkiu:
Ne sapnas, viskas realu.
Tai ne taurės svaigus midus,
Tai džiaugsmas liejas per kraštus.

O žeme mano, krašte mano,
Tu giedrą laimę dalini.
Drauge su Nemunu žiluoju
Į mano kraują sruveni.

Nemunui

Tu šiame klonyje - tamsus ir paslaptingas,
Kai sutemų migla užkrinta lapkrity.
Lyg juodas milžinas, krantų lopšy sustingęs,
Ilgais šešėliais klostais ir tyli.

Tik atspindy krantinės beržas šviečia,
Jo lapų varis skamba lyg varpeliai.
Rudenio vėjo gūsių palytėti
Žibintai blykčioja šešėliuose neramūs.

Užgeso vasaros spalvų pašvaistės...
Saulėlydžių ugny vanduo skandino burtus,
Virpėjo stygom atspindžiai pušaičių -
Krantų idilija lyg paskandinti turtai.

Kodėl nuo paslapties grįžtu į paprastumą?
Maža ranka iš tolumos pamojo -
Išnyko vasaros vitražai tarsi dūmai,
Viena ant aukšto skardžio stoviu ir galvoju.

O ten, kur pirmą kartą mano amžiaus laiptuos
Išraitė Nemunas sidabro šviesią juostą,
Tenai iš džiaugsmo visa noriu aiktelt,
Su palengvėjimu po skausmo atsidusti.

O ten! Į tolį ilgesys išplaukia,
Į žydinčių ūkų pasaulį sielą šaukia...

Paskutinį kartą redaguota: 2020-02-21