Jonas Albertavičius (1950–2003)

Jonas Albertavičius (1950–2003)

„Buvau su dangų plukdančiu Nemunu“

Tu pavasaris, Nemune
Tu pavasaris, Nemune... 2003 m. Klaudijaus Driskiaus fotografija

Jei žodį norėsit ištarti,
Kalbėkite upėm ir pievom,
Miškams, Nemunui, Jie -
pasakys.
Jonas Albertavičius

Už pritarimą Joną  Albertavičių „išleisti į internetą“ dėkui fotomenininkui Klaudijui Driskiui, Jono klasės draugams, buvusiems mokytojams, visiems, geru žodžiu šį šviesų Nemuno krašto žmogų minintiems. Už asmeninio archyvo dokumentus, nuotraukas ačiū Aistei Albertavičiūtei.

2003-ųjų balandį žuvo talentingas žurnalistas, nemajūniškis Jonas Albertavičius. Internete apie jį, galima sakyti, nė žodžio nėra, mažėja ir Joną pažinojusiųjų būrys. Todėl Klaudijui Driskiui sutikus pristatome 2004 metais išleistą knygelę „Greitkelio vizija“ ir pateikiame paskutinio Albertavičiaus gyvenimo dešimtmečio rašinių bibliografiją.

Daug metų Nemajūnuose dirbusi Vanda Mikalauskienė yra ne kartą sakiusi, kad bibliotekoje  Jonas dažnai lankydavosi – kur buvęs, kur nebuvęs – vis čia. Todėl jis ir sugrįžta  į savo krašto biblioteką. Sugrįžta, kad neužmirštume,  kad prisimintume jo rašinius ir kad Jono akimis pažvegtume į Nemuną. Mūsų upių tėvas juk ne vien teršalus – ir dangų – plukdo. Plauk, Nemune, plauk, gal ir Jono mėgiamą šienpjovių dainą beplaukdamas išgirsi.

Paskutinį kartą redaguota: 2020-03-02

Pradžios žodis

Geitkelio vizija2003 m. balandžio 10 d. Vilniuje, T. Narbuto ir Saltoniškių gatvių sankryžoje, pėsčiųjų perėjoje, po automobilio ratais žuvo žurnalistas Jonas Albertavičius.

Jonas gimė 1950-ųjų spalio 15 d. Nemajūnų bažnytkaimyje (Prienų r.), panemunių dzūkų šeimoje, augo kartu su broliu ir dviem seserimis. Jo sesuo Danguolė prisimena, kad Jonas labai gerbė gimtojo kaimo žmones, visuomet prieš juos nukeldavo kepurę... Didelę pagarbą sodiečiams išsaugojo ligi pat savo žūties: jam rūpėjo paprastų kaimo žmonių likimai, jis domėjosi jų gyvenimais, charakteriais, jų psichologija.

Pradinę mokyklą Jonas lankė Nemajūnuose, o 1968 m., baigęs Birštono vidurinę mokyklą, įstojo j Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Po studijų, atitarnavęs okupacinėje kariuomenėje, Jonas dirbo Valstybinėje filharmonijoje, savaitraštyje „Kalba Vilnius", žurnalų „Švyturys", „Veidas", dienraščio „Pirmadienis" redakcijose, „Žinių radijuje". Paskutinėjo darbovietė buvo „Valstiečių laikraščio" redakcija.

Jonas buvo talentingas žurnalistas, jo plunksnai priklauso daug puikių straipsnių kultūros, ekonomikos temomis. Jam būdinga didelis kūrybingumas, fantazija, polėkis. Jonas buvo Medininkų pilies atstatymo fondo Lietuvoje atstovas ir koordinatorius, šio projekto garsintojas, Amerikoje leidžiamo žurnalo „Technikos žodis" bendradarbis. Kaip entuziastingas mūsų etnokultūros puoselėtojas dalyvavo Vilniaus universiteto ansamblio „Ratilio" veikloje.

Jautri, poetiška Jono siela slėpėsi po storokais šarvais: gal taip norėta apsisaugoti nuo vis dažniau užklumpančių negandų?.. Jis gyveno kitų rūpesčiais, skaudžiai išgyveno draugų bėdas ir nelaimes, nors pats, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, buvo labai vienišas...

Sakoma, kad dangun Viešpats anksti pasiima tik savo numylėtinius. Jeigu taip, tai Jonui TEN turėtų būti gera. Bent tuo mes, jo draugai, bičiuliai, galime guostis, nes visi kada nors paliksime čia savo pavargusias širdis.

TEN Jonas, neabejojame, amžinai sapnuos savo meilę - Nemuną, savo likusius senus tėvus, o mums visada jo trūks. Nes tokių žmonių, koks buvo Jonas, be galo sukomercintais laikais, lieka vis mažiau. Sis laikas skrieja tarsi apokaliptiniu greičiu, jame vis mažiau erdvės žmogui, jame vis daugiau keistų vizijų ir keistų nuojautų.

Ši knygelė, skirta a. a. Jono Albertavičiaus šviesiam atminimui, atsirado irgi iš nuojautų: šitame pasaulyje, kurį mes, atrodo, jau beveik užkariavome, neįmanoma nieko užkariauti, neįmanoma nugalėti, mylėti amžinai ir net numirti tuomet, kai to tikrai nori.

Kol mes esame, mirties dar nėra, o kai ji ateis, nebebus mūsų, - liks tik vėjyje plazdančios ir niekada nepavargstančios mūsų sielos.

Jurgis Pekarskis, Klaudijus Driskius

Jurgis Pekarskis, Klaudijus Driskius. Pradžios žodis // Greitkelio vizija. - Vilnius : UAB "Valstiečių laikraštis", 2004. - P.3-4.

Jonas „aukso amžiuje"

Su prancūzais

 Su prancūzų muzikantais folkloro festivalilyje „Baltica“  Vilniuje 1987 m.
Klaudijaus Driskiaus fotografija

Vartau „Švyturio" komplektus ir iš žurnalo puslapių į mane žvelgia draugai, geri bičiuliai, seni pažįstami. Matau juos ne nuotraukose, kurias gausiai spausdino žurnalas. Už nuotraukų ir tekstų matau tuos, kurie „darė" žurnalą, ligi šiol geru žodžiu minimą ne vienos Lietuvos žmonių kartos. Tarp jų su geraširdiška, kartais šelmiška šypsenėle - ir Jonas Albertavičius.

Jis atėjo į „Švyturį" 1989-ųjų pradžioje, kai Lietuvos žurnalistika buvo įžengusi į savo „aukso amžių". Ją pažadino Atgimimas ir ji pati buvo itin svarbi Atgimimo sudėtinė dalis. Žurnalistika tada tarsi budo iš slogaus sapno ir plėšė nuo savęs priplėkusį praeities drabužį. Jos „aukso amžius", mano nuomone, buvo labai trumpas - maždaug nuo 1988-ųjų vidurio ligi 1992-ųjų pabaigos, kai ekonominiai santykiai ir visuomenės supriešinimas bei politinių interesų kova ėmė formuoti kitokią žurnalistiką ir kitokį žurnalistą.

Tai, kad sritis, kurioje Jonui buvo siūloma dirbti žurnale, nėra jam gerai pažįstama, žinojome. Tai, kad Jonas - gabus žurnalistas, žinojome taip pat. „Švyturys" jau buvo išspausdinęs vieną jo gražiai nuskambėjusį rašinį apie įdomių žmonių likimus. Jis ėmė vadovauti Ekonomikos ir socialinių problemų skyriui.

Naujokas, atėjęs į žurnalą, paprastai taikydavosi priėjo darbo stiliaus, tematikos, kitų reikalavimų maždaug apie metus.Tokios prabangos tada jau nebuvo, o ir Jonui ilgai „derintis" nereikėjo. Štai jis susiranda du japonų ekonomistus, atvykusius į Vilnių. Šnekina juos, prašydamas įvertinti mūsų ekonomikos būklę, atkakliai klausia, ar galimi Lietuvos ekonominiai ryšiai su Japonija, kaip apskritai išsikapstyti iš aklavietės. Du profesoriai, kurių vienas, beje, save vadina marksistu, aiškiai sako, kad be ekonominio savarankiškumo, be decentralizacijos, be savų konvertuojamų pinigų nieko neišeis... Tad ir atsakymas j Jono klausimą: ar matuosimės kimono - yra gana aiškus.

Neaiškūs yra kiti dalykai - Lietuvos politinės Nepriklausomybės idėja dar nėra tvirtai apčiuopiama, keliai į ją dar skendi migloje. Net dalis Sąjūdžio veikėjų įsitikinę, kad realiausia pradėti nuo Lietuvos ekonominio savarankiškumo. Profesorė Kazimiera Prunskienė, viena iš Sąjūdžio lyderių, „Švyturio" autorė, 1989-ųjų liepą padeda dirbti tuometinėje Vyriausybėje - tampa LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja. Po kiek laiko vėlyvą vakarą Jonui pavyksta ją pakalbinti. Pokalbis trunka net keletą valandų - ligi išnaktų. Jie kalbasi apie įmonių savarankiškumą, savus pinigus, trumpiausio kelio į Lietuvos Nepriklausomybę paieškas. Už šį pokalbį Jonas apdovanojamas „Švyturio" metine premija, kurią, kaip buvo tada juokaujama, nėra lengviau gauti negu Nobelio. Skirtumas tik tas, kad žurnalo premija tie patys autoriai, taip pat ir Jonas, buvo apdovanoti ne kartą...

Jei kas studijuos šių, taip pat pirmųjų po Nepriklausomybės atkūrimo metų (1990-1991) ekonominės minties raidą, būtinai turės perskaityti daugelį Jono rašytų arba užsakytų straipsnių, pokalbių, diskusijų, atsakymų į ekonominių anketų klausimus. Visa tai žurnalo puslapiuose neatsirado savaime, o tik kruopščiai apsvarsčius ir suplanavus Ekonomikos ir socialinių problemų skyriaus darbą. Ir čia svarus žodis priklausė skyriaus redaktoriui. Jis žinojo, kokias naujas idėjas puoselėja mokslininkai, ką sako praktikai, kaip sparčiai besikeičiančią situaciją vertina politikai. Dėl to Jonui per tuos metus pavyko padaryti nepaprastai daug.

Bet nemanykite, kad Jonas tuo metu virto kokiu nors sausuoliu, virškinančiu naujas ekonomines ir socialines idėjas, kurių taip trūko Lietuvai. Jis mėgo ir bohemišką kompaniją, kurioje buvo savas. Štai sykį jis atsidūrė pas savo gerą draugą Zenoną Šteinį ir parsinešė pluoštą karikatūrų. Akimirksniu parašė „Interviu Užupio aveniu su Zenonu Šteiniu" ir įkalbėjo išspausdinti... Tuometinėje jo kūryboje tai tik nedidelis epizodas.

Verta pavaikščioti ir tais Jono kūrybos keliais, kurie vedė už Lietuvos ribų. Mūsų skaitytojams labai rūpėjo, kas vyksta visoje didžiulėje SSRS imperijoje. Kur tik galėdami siųsdavome savo korespondentus, pasitelkdavome Sąjūdžio žmones. Apie Estiją ir Latviją buvo kam rašyti, tačiau mus domino ir Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė, - visi kraštai, kur pūvantį „brandaus socializmo" vandenį sujudino „perestroika".

Lengvai į keliones pakylantis Jonas lekia į Totoriją ir pasakoja, kuo gyvena, anot jo, Rusijos širdyje esančios šalies žmonės. Ir ten kyla tautinės vėliavos, reikalaujama grąžinti atimtą lotynišką abėcėlę, siekiama ekonomiškai ištrūkti iš galingo centro globos. „Atėjo tiesa, išnyko melas" - cituoja jis vietos muziejuje pamatytą Korano mintį.

Dar po kelių mėnesių Jonas keliauja į šachtininkų sostinę - Donecką. Ir nuoširdžiai nustemba, kai atkurtą Lietuvos nepriklausomybę pirmoji pripažįsta... viešbučio šeimininkė. Ji sako, kad už viešbutį jau teks mokėti kaip visiems užsieniečiams. Jonas leidžiasi į šachtą, mato „šaltu žvilgsniu blyksinčias koksingąsias anglis", juodą - tiesiogine ir perkeltine prasme - šachtininkų darbą, jų pastangas pakeisti savo būtį, nuolatinį pavojų dirbant apleistose šachtose, maisto ir buities reikmenų trūkumą, tikrą krizę ir daugelio šeimų tragedijas.

Ne pyragai, žinoma, laukia ir Lietuvoje. Atkūrę Nepriklausomybę mes likome imperijos gniaužtuose ir netrukome pajusti blokados sunkumus. Svetima kariuomenė demonstravo savo jėgą, kiekvieną akimirką buvo pasiruošusi „atlikti pareigą".

Kaip dirbti, kaip gyventi tokiomis sąlygomis, kas bus rytoj, - klausia Jonas žinomų įmonių vadovų, ekonomistų, bankininkų. Išgirsta liūdną tiesą. Ją dabar jau baigiame pamiršti, manydami, kad atkūrę Nepriklausomybę iškart nuriedėjome lygiu keliu pertekliaus visuomenės link... Infliacija - milžiniška, pinigų žmonės turi vis daugiau, o prekių nėra. Gyvuoja tokia keista „valiuta" - pinigai, talonai ir kortelės. Pirmieji dar veikia, kai, pavyzdžiui, žmogus perka druską ar pieną, jei jų tuo metu yra parduotuvėje. Antra valiuta - pinigai ir kortelės su pasu - galioja, jei perkate šlapią dešrą... Trečioji - pinigai, pasas ir talonas - ima veikti, jei „susikombinuojate" dulkių siurblį ar ką nors panašaus. Išeitį iš tokios būklės beveik visi Jono autoriai mato tą pačią - rinkos ekonomiką. Optimistai - po 2-3 metų, pesimistai - po penkerių. Laikas, deja, skaudžiai pasijuokė iš vienų ir kitų...

Vilties nestinga ir jam pačiam. Tuoj po Kovo 11-osios Jonas atneša į redakciją naujųjų litų konkurso pavyzdžius. Prisimena, jog Lietuva savo pinigus įsivedė po ketverių pirmųjų Nepriklausomybės metų, ir tikisi, kad šį kartą nereikės tiek laukti. Bet tikrovė pamažu naikina drąsias svajones.

Tuo metu vis dar tenka, kaip sako vienas Jono pašnekovas, „virti savo sriubą bendrame katile". Bet žurnalistas jau domisi: kaip kirsime langą į Europą, ar ruošiamės gyventi bendruose Europos namuose. Ir nors atsakymai, dabarties akimis, gana primityvūs, pačios idėjos skatina mąstyti ir veikti, o ne teisintis sunkumais ir nelaimėmis.

Dabar įsigalėjo mada valdžios žmonių klausytis tik per spaudos konferencijas ar stvarstant už skvernų kur nors koridoriuje. „Švyturiui" visada rūpėjo pašnekėti su aukštas pareigas einančiu žmogumi akis į akį, paklausti to, apie ką viešai kalbėti vengiama. Žinoma, tokiam pokalbiui reikia ir profesinio meistriškumo, ir žinių, net ir takto, kad sugebėtum kultūringai užduoti delikatų klausimą. Viso šito Jonui nestigo, todėl jo pašnekovai atvirai ir dalykiškai kalba apie ekonominę blokadą, žemės reformą, savos valiutos įvedimą, mokesčių įstatymus, privatizavimą, perėjimą prie rinkos, užsienio kapitalo kelią į Lietuvą - daugybe tuomet labai rūpimų temų.

Kaip prišnekinti valdžios žmones pokalbiui „iš dūšios"? Jonas ir šioje srityje yra išradingas. Štai jis ateina į tuometinio Lietuvos finansų ministro Romualdo Sikorskio priimamąjį. Pro atviras duris girdi, kaip ministras ir sekretorės įsitempę kalba telefonais, ir žurnalisto net akyse matyti nenori - Maskva vėl sujaukė biudžetą! Beje, šis protingas ir įdomus žmogus nuo seniausių laikų vengdavo atvirai bendrauti su žurnalistais, tik formaliai atsakydavo į spaudos rašinius, nors visad turėjo ką pasakyti...

Jonas neskuba dingti iš akių ir kantriai laukia. Kai ministras po kiek laiko vėl pasirodo kabineto duryse, Jonas eina prie jo net nežinodamas, ką pasakys. Bet pats ministras netikėtai pažada jam paskambinti ir pakviesti į pasimatymą. Jonas šypsosi, nes šitaip paprastai niekad neatsitinka. Šypsomės redakcijoje ir mes... Po kiek laiko Romualdas Sikorskis iš tiesų skambina jam į namus ir kviečia pasišnekėti... Tema - kas laukia Lietuvos 1991-aisiais.

Šį pokalbį Jonas pavadino „Kodėl ministrui žalia akyse". Ministras buvo atviras, nuoširdus, žavėjo savo išmanymu, natūraliu, o ne apsimestu susirūpinimu dėl ateities, dėl kiekvieno šalies piliečio. Toks pokalbis įmanomas tik tada, kai tas, kas klausia, moka bendrauti su žmonėmis, gerai išmano dalyką, apie kurį kalbama.

„Švyturyje" visad būdavo vertinami tie žurnalistai, kurie sugebėdavo apie save suburti keliolika ar keliasdešimt savo srities žinovų, specialistų, galinčių ne tik parašyti, bet ir patarti, paanalizuoti, numatyti perspektyvą. Tarp Jono autorių ir pašnekovų - tuo metu (o ir vėliau) gerai žinomi žmonės su savo mintimis bei idėjomis: jau minėti K. Prunskienė, R. Sikorskis, taip pat G. Vagnorius, A. Šimėnas, R. Jasinavičius, V. Terleckas, Z. Žilevičius, A. ir E. Rudžiai, V Lapė, V. Knašys, K. Antanavičius, K. Glaveckas, A. Maldeikienė, A. Štromas, profesoriai iš JAV E. Bubnys, M. Ebelingas ir daugelis kitų. Tai irgi liudija apie Jono interesus ir profesinį lygį.

Tačiau ir šiuo matu nesiūlyčiau matuoti Jono asmenybės. Man rodos, kur kas daugiau apie save ir kitus jis pasakė, kai kartu su 15 tūkstančių Lietuvos maldininkų nuvažiavo j susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II Lomžoje. „... Vis dėlto šiame visuotinės žodžio devalvacijos, dviveidystės ir atviro apgaudinėjimo amžiuje, - rašė Jonas po susitikimo, - yra Pažadėtoji žemė, į kurią galima sugrįžti, atgailauti už savo suklydimus ir pajusti vertesnio gyvenimo ir didesnės jo prasmės troškimą".

Tos Pažadėtosios žemės link Jonas tęsia kelionę dar tais pačiais, 1991-aisiais, vykdamas j Budapeštą, kur 75 tūkstančiai jaunuolių iš visos Europos susirinko melstis, medituoti ir ieškoti gyvenimo prasmės. Su savimi pasiėmė tik po „... miegmaišį, kilimėlį, truputį maisto. Širdyje - Kristaus tikėjimą ir meilę..."

Trejetas „Švyturyje" praleistų metų - ko gero derlingiausi ir brandžiausi jo kūrybos kelyje. Jo sumanumas, dzūkiškas atvirumas, nuoširdus tiesos ieškojimas, gyvas humorą mėgstančio žmogaus temperamentas jam padėjo rasti savo vietą ir žurnalo kolektyve, ir tarp tūkstančių „Švyturio" skaitytojų. Atrodė, jis įsitvirtino čia ilgam. Tačiau vieną dieną ištiesė prašymą atleisti iš pareigų.

- Jonai, - bandžiau atkalbėti, - kur tu eini, kur tu bėgi? Esi ligi gyvo kaulo žurnalistas, o ketini dirbti paprasto klerko darbą... Čia tu laisvas kaip vėjas, o ten tave prirakins kaip lapė gaidelį prie girnelių...

Tiksliai neprisimenu, ką jis atsakė, tačiau, man rodos, kažką šnekėjo apie duoną kasdieninę...

„Aukso amžius" tuo metu jau aiškiai artėjo į pabaigą ir toks rūpestis buvo savaime suprantamas.

Teisybės dėlei, ministerijoje jis valdininkavo neilgai, nes po kiek laiko vėl buvo toks, kokį daugelis pažino - Jonas žurnalistas...

Juozas Baušys
„Švyrurio" žurnalo vyriausias redaktorius 1985-1998 m.

Juozas Baušys. Jonas „aukso amžiuje" // Greitkelio vizija. - Vilnius : UAB "Valstiečių laikraštis", 2004. - P. 21-29. 

Joneliui ant debesėlio
Prisiminimai! Tai pėdsakai žmogaus atmintyje, laiko ženklai, prisilietimas širdimi prie tų, su kuriais dirbai, traukei plūgą per akmenuotą žurnalistinę dirvą. Džiaugeisi, liūdėjai ar net pykai, kėlei audrą, po kurios nusiblaivydavo dangus ir tavajam horizonte vėl sužėrėdavo vaivorykštė.

Esu iš prigimties gamtos vaikas. Mintys apie gėrį, grožį, senovinį Lietuvos kaimą mane ir suartino su dzūkiškai atlapaširdžiu, suvalkietiškai, šeimininkiškai mąstančiu Jonu Albertavičiumi, kurį dar pažinojau iš jojo darbo Lietuvos radijuje, „Kalba Vilnius" savaitraščio redakcijoje. Man keliaujant po Lietuvą su „Valstiečių laikraščio", „Švyturio" žurnalo komandiruotėmis, kažkaip nelauktai, netikėtai keliai su Jonu persipindavo. Susitikdavome derliaus šventėse, etnografinių valgių, amatų konkursuose. Aš Joną nusiviliodavau į kokią nors girininkiją, sakykim, Byvainės girioje žemaičiuose ar Šimonyse, kur tokie dainingi buvo kupiškėnai, linksmų plaučių vyrai. Vyrai iš stuomens ir liemens, kaip sakydavo Jonas, tikri lietuviško miško ąžuolai. Jono nereikėdavo įkalbinėti. Tik pasakydavai: „Braukiam, Joneli!"

Jono charakteris buvo daugiaspalvis. Tai jis tylus, vydūniškai susimąstęs, tai linksmuolis, tarsi grįžtantis iš kaimo vakarėlio, tai užsispyręs, kietas it titnagas, nenusižengiantis savo sąžinei, ištikimas savo sumanymams.

Artimiau susidraugavome „Švyturyje", kai Jonas su dr. Kęstučiu Jaskelevičiumi pradėjo didelį probleminį straipsnių ciklą apie Lietuvos miškus, jų išlikimą, ateitį. Tuomet jis derindavosi prie mano kelionių į miškingus, dainingus kraštus.

Jonas visados skubėdavo, iškart puldavo prie kelių darbų. Neretai ir pavėluodavo redakcijon, vaikiškai, nuoširdžiai atsiprašinėdavo. Sakydavo, kad rašąs tokį publicistinį straipsnį, kokio dar žurnalas nebuvo regėjęs.

Sakykim, įpuldavo vidury redakcijos pasitarimo, pliumptelėdavo šalia manęs.

Ir staiga garsiai kaip meduoliu man per širdį užduodavo: „Leonardas - vis apie Labanorą ir Labanorą, o labanarskos su stumbro viksvele vis neatveža. Gal vienas su vilku ant kelmo ištriūbina..."

Dirbau nedėkingame propagandos skyriuje - ir paliepia važiuoti į Švenčionis, „padaryti medžiagą" apie deputatus, besirūpinančius kaimo buitimi: autoparduotuvėmis, pieno surinkimo punktais, bitininkyste. Nenusimenu. Juolab kad Jonas koridoriuje visa burna užplėšia „Grybų dienos, grybų oras, neužmiega Labanoras!.. Sakau, kad čia nevykėlių kompozitorių dainuška. Jonas pasikrapšto pakaušį ir gražiu balsu vėl uždainuoja.

Užtraukia Jonas Labanoro, girios žmonių, himną: „Kad ne grybai, kad ne uogos, Labanoro mergos būtų nuogos!" Aš jį pataisau, pacituodamas Labanore gyvenusį Miką Petrauską, pirmosios lietuviškos operos „Birutė" kūrėją. Turi būti taip: „Kad ne grybai, kad ne uogos, labanarskos būtų nuogos!.." Be mergų! Jonas primerkia skvarbias akis: „Tai aidą Labanoran!" Aš - devintame danguje.

***

Į keliones, visokiausius atlaidus, muges buvo linkęs šviesaus atminimo mūsų bičiulis „Švyturyje" Alfonsas Pakeltis. Jaunystėje išmaišęs pasaulio jūras, rašęs eilėraščius, mokėjęs kalvio amato. Su Alfonsu, išvaizdingu žurnalistu, kurio jūreiviška barzda buvo palša, viena pusė -juoda, antroji - balta, aš draugavau nuo „Valstiečių laikraščio" laikų. Kai į „Švyturį" stiprinti Ekonomikos skyriaus   atėjo Jonas, Alfonsas jam suruošė smagias sutiktuves. Klaudijus virkdė armoniką, šveitėme nežinia iš kur atsiradusią dešrą, laižėme medų. Daina lydėjo dainą. Ypač širdies stygas užgavo Jono padainuota šienapjūtės daina „Valioj, dalgela, pa tų žalių pievely..." Išsiskirstant Alfonsas pasakė, kad reikia susitikti gamtoje.

Susitikome. Meironyse. Ignalinos krašto žvejų (ribokų) sostinėje, lietuviškosios Venecijos vartuose. Ten prasideda didžiausias ir Aukštaitijoje, ir Lietuvoje ežerų vėrinys. Čia su pasididžiavimu sakoma: „Prie Lūšių ir Asalnų ežerų unksties (jungties) - Meironys".

Per kaimą dainuodama alma upelė Meira. Jos įžymybė - platus tiltas, ant kurio prasideda Švento Lauryno atlaidų linksmybės. Tąsyk prisiklausėme ir dainų, ir armonikininkų grojimo. Labiausiai Joną, Alfonsą ir mane apžavėjo kaimo močiučių pasakojimai. Andai iš Genės Brukštienės vietine tarme užsirašėme: „Sekmadienį visi aidava Palūšėn in Mišių, ė pa Mišių visi grįždava narna švyst. Tiltų apšviesdava liempam ir liktarnam, kad šviesiau būtų. Turėja Meironys sava muzikontus: Vladas Ivaškevičius ant klarnetą, Mykoliukas Ivaškevičius in bajana, Jonas Brukštus turėja tokį būgnelį, Valiukas in kardijona. Tai kai uigrodava, pačias kojas aidava šokt".

Švento Lauryno naktis pasitaikė šviesi, nes viršum ežerų patekėjo spindinti pilnatis. Jonas sakė: „Matot, sidabro obuolys mergas gundo". O merginos, moterys, daugelis suvažiavusios pas tėvus iš miestų, išties buvo „pienas ir kraujas". „Šoka, kad undarokai (sijonai) kilnojas da krūtų" - vos spėjo Jonas užsirašinėt iš Genės Brukštienės. Klausė: „Kuo, močiut, atsinagradyt?" „Dainų, dainų, mana dobilėly." Jonas nelauktai tapo dainavedžiu. Rodos, nakties griežlės pritilo, kai pasigirdo Meironių himnas „Per Meironių kaimų vyną upelis tekėja". Valtim grįžom į Palūšę, jau rūkams tirpstant nendrynuose, apyaušrių „valsą šokant lydžiams ir ešeriams". Taip rytinę pakilią nuotaiką apibūdino Jonas.

***

Baltijos kelyje

Jonas su šeima ir švyturiečiais Baltijos kelyje 1989 m.
Alfonso Pakelčio fotografija 

Jonas savo plačiomis rankomis norėjo apglėbti visą Lietuvą, atsigulęs nušienautoje pievoje išgirsti žemės balsą, žiūrėti į debesis, dingstančius užu Nemuno. Jis visados širdimi lietėsi prie Lietuvos. Tą aš stipriai pajutau, kai su Jonu, Alfonsu Pakeičiu, jo žmona Aldona tokią saulėtą vasaros dieną, kai auksu žėrėjo prinokę rugiai, stovėjome Baltijos kelyje.

Žiburiavo Jono akys, žiburiavo veidas, žiburiavo ir romėniška Jono barzda. Jisai sakė, kad gerai padarėme, nepasilikę mieste, o nuėjome, nuvažiavome į Vilniaus palaukes. Nuo jų toli matyti: žmonės susikibę rankomis, žydinčios gladiolės, suklotos ant karšto asfalto, bet kažkodėl nevystančios, uždegtos Vilties žvakelės. Jonas Baltijos kelyje stovėjo ne vienas, su šeima: žmona Daiva, nuostabiai gražiais vaikučiais Aiste, Gilmintu.

...Sugrįžkime prie Lietuvos, prie Jono kelionių. Visados jis man niuksėjo pašonėn: „Kada nuveši prie Ladakalnio, nuo kurio taip toli matyti!" Pasitaikė proga. Nuvežė uteniškiai, iš „Indrajos" klubo. Tai tėviškėnų klubas, pavadintas legendinės Saulės dukters, ežerų ir miškų deivės, globojančios sėlių genties žemę, vardu.

Ant Ladakalnio užkopėme kartu su Jonu ir mano geru pažįstamu poetu Petru Panavu, gimusiu pačiame ryčiausiame Aukštaitijos pakraštyje, Paringio parapijoje. Mielasis Petras ką tik buvo parašęs vieną geriausių savo eilėraščių „Nuo Ladakalnio".

Jonas mylėjo ne tik dainą, bet ir poeziją. Dažnai matydavau jį knygyne, perkantį poezijos knygas. Iš Lietuvos radijo laikų Jonas pažinojo poetus Joną Šiožinį, Joną Strielkūną, Praną Raščių, Anzelmą Matutį.

...Petras skaitė. Nuo ežerų atlėkęs vėjas taršė poeto plaukus. Rodės, kad vėjas kvatoklis švilpauja ir Jono barzdoje. Visa aplinka - žydinčios Ladakalnio papėdėje laukinės mėtos, šalavijai, mėlyni miškų ūkai, Ginučių piliakalnio, panašaus į senovinio kario šalmą, slėpingumas nuteikė romantiškai.

Kur tik Jono nebūta! Kopta į Rambyną, skraidyta lėktuvėliu viršum pamario - Krokų Lankos. Matyta Nemuno 1987-ųjų potvynis. Stovėta Ventės Rage, kai skrenda žąsys ir gervės... „Visa Lietuva apkeliauta, aprašyta, jei ne aprašyta, tai dainon, širdin sudėta", - taip dabar pasakyčiau, Joneli, prisiminęs, kaip buvo mums gera stovėti ant Ladakalnio. Žvelgti į 13 ežerų Veneciją, tolimų bažnyčių bokštus.

„Tik paklausykit, kaip skamba! Pakasas, Ukojas, Almajas, Linkmenas, Asėkas! Ne ežerai, o eilėraščių eilutės", - tada sakė poetas Petras Panavas. Dabar eilėraštis „Ladakalnis" tarsi perlas žiba rinktinėje „Ateini, praeini, nueini..." Simboliškas pavadinimas: visi mes nueiname. Tik atmintyje paliekame pėdsakus, jeigu kas mus prisimena.

...Ragavome raudonesnį užu rubino brangakmenį Petro iš lagaminėlio ištrauktą aviečių vyną. Nors ir labai keista, kalbėjome apie moteris, kurios, anot Romo Sadausko, avietėmis kvepia, Anapilin išėjusius artimuosius, draugus. Prisiminėme Jonines, paskutinį susitikimą su poetu Jonu Šiožiniu ant Taurapilio piliakalnio. Kažkuris prakalbome, tikriausiai aš, sentimentalesnis, kaip gera būtų, jei aname pasaulyje susitiktume ant debesėlio. Paragautume aviečių vyno, gal ir labanorinės (kurtinio ašarų) su stumbro viksvele, pažiūrėtume iš aukštybių į Žemę.

Petras pasidarė liūdnokas, atmintinai padeklamavo:

- Joneli Šiožinių, kur tu, sakyk?
 Už šito debesėlio? Už šito krūmo?
Vėl žiba ašara. Vėl Indrajos aky.
Kaip trūksta mums nutrūkusios dainos,
Kokią tiktai Aukštaitija dainuoja
Kely tarp Zarasų ir Utenos...

***

Joneli! Jonai Albertavičiau! Šie posmai tinka ir Tau. Nors spalyje, kai auksu nušvinta beržynai, ilgesingai kurliuoja gervės, nusileiski ant debesėlio. Primink mums savo gimtadienį Nemajūnuose. Mes lauksime, žvelgsime į dangų ir balandžio 10-ąją, kai palikai mus. Šventinsime kadagėlio verbas, sidabrinius karklo kačiukus.

Joneli, nusileisk ant debesėlio. Dar ne viskas išsakyta, ne viskas išrašyta. Tik prisiminimai - švenčiausios gėlės ant Tavo kauburėlio Nemuno žemelėje.

Leonardas Grudzinskas

Leonardas Grudzinskas. Joneliui ant debesėlio // Greitkelio vizija. - Vilnius : UAB "Valstiečių laikraštis", 2004. - P.30-37. 

Popiežius Jonas Paulius II: Lietuva! Girdžiu Tavo balsą

Jonas Albertavičius, nuotrauka iš asmeninio archyvoNežinau, ar surinkta viskas, ką įvairiomis progomis apie Lietuvą yra pasakęs Šventasis Tėvas. Bet jau ir tie trupinėliai, kurių vieną kitą išrašiau iš apžvalginio leidinio apie 600 metų Lietuvos krikšto jubiliejų, liudija ne tiktai dėmesį, bet ir pačią nuoširdžiausią meilę Lietuvai, susirūpinimą jos kančiomis ir neįkainojamą dvasinę pagalbą.

Minint 600 metų krikšto jubiliejų atvykti į Vilnių popiežius iš Sovietų vyriausybės leidimo negavo. Po metų, kai buvo kviestas į pravoslavų bažnyčios 1000 metų krikšto iškilmes, dalyvauti jose atsisakė, nes nebuvo jam leista aplankyti Ukrainos bei Lietuvos katalikus.

O kokią reikšmę turėjo Jono Pauliaus II kvietimas pasaulio katalikams parodyti solidarumą persekiojamai Lietuvos Katalikų bažnyčiai! Kiek daug įvairių šalių spaudoje pasirodė straipsnių apie tai, kad Lietuva buvo jėga okupuota ir šiandien tebelieka pavergta, kiek suniokota bažnyčių ir kaip persekiojami žmonės už tikėjimą. Ir kai skaitai įvairių metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką - šią ištisą kančių, ujimo, tautos tikėjimo smaugimo metraštį, - visai nesunku suprasti, kas pagrindė Atgimimą, kas niekados nesusitaikė su pažeminimu ir visomis išgalėmis priešinosi jam.

Bet šiandien Lietuvai sunku. Kartą pasisavinusi, imperija nenori susitaikyti su netektim ir tebelaiko mus savo nuosavybe. Rodos, nėra jėgos, kuri sulaikytų jos leteną, tiesiančią pasmaugti nepriklausomybę. Tikėjimas ir bažnyčia ne vieną išmokė dvasinės laisvės ir tvirtybės. Bet kiek galima gyventi kalėjime, kaikitos tautos ir valstybės mėgaujasi laisve, o mes turime kentėti? Ar pasaulis abejingai į mus žiūrės, ar, savo rinkėjų spaudžiami, politikai siųs mums vis garsesnius paramos ir užtarimo signalus? Islandijos pavyzdys rodo, kad kuo mažesnė šalis, tuo didesni jos žmonės, tuo daugiau jie turi užuojautos.

Bet yra dar viena valstybė, kurios galybė su niekuo nepalyginama. Ta valstybė dar mažesnė už Islandiją, bet išjos sklindanti šviesa pasiekia kiekvieną jos trokštantį. Noriu ją pavadinti Lietuvos Viltimi, nes tik jos glėbyje mes pasijusime saugūs ir nepasiekiami mūsų priešams. Ta valstybė - Vatikanas, o iš Šventojo Sosto sklindanti šviesa - Tikėjimas. Ir ar gali kas nors prilygti Šventajam Tėvui, ar dar ką sutikus taip trykšta džiaugsmo ašaros akyse ir svaigulinga palaimos banga nešte neša priėjo? Kas šitame prievartos pasaulyje būtų toks švarus ir tyras, kieno žodžiai taip ramintų ir keltų gyvenimui, santarvei, pagarbai? Vis dėlto šiame visuotinės žodžio devalvacijos, dviveidystės ir atviro apgaudinėjimo amžiuje yra Pažadėtoji žemė, į kurią galime sugrįžti, atgailauti už savo suklydimus ir pajusti vertesnio gyvenimo ir didesnės jo prasmės troškimą. Ir ar ne taip yra, kad kuo nuodėmingesnis žmogus, kuo jis labiau pastebi, kaip jame senka žmogiškumo šaltiniai, tuo stipresnis jo noras prisišlieti prie ko nors švento ir amžino.

Ir vargas, kai nebeskiriame šventovės nuo arklidžių, kai eidami susitikti su pasaulio sąžine, į krepšį įsimetam ir mintis apie kasdienę mūsų elgetišką buitį, kai grūdam išskaičiavimą ir naudą, nes jie čia pat, jie siūlosi patys. Ir ar nesumenkina tai mūsų noro bent per aguonos grūdelį pasilypėti aukščiau, nei buvome vakar, pamatyti ir suprasti daugiau? Teatleidžia skaitytojas, kad kalbėti apie Lomžą pradedu nuo begalybės degtinės, mėsos konservų ir kitokių prekių, kalnais sukrautų Lietuvos muitinėje ar siūlytų šalia Katedros pačioje Lomžoje. Ir nepuolu jų nei smerkti, nei teisinti, nes čia - mes patys, tokie, kokie esam. Tai ir mūsų gyvenimas - išvystame, kuo mes virtom patys ir kuo mus pavertė valdžiusi sistema. Ir aišku, kad šitas kelias į žmogaus vertą gyvenimą daug tolesnis negu iki Lomžos ar net iki pačios Romos. Tačiau kiekvienas paima tai, ką įstengia, kam yra pasiruošęs.

Su Teze susitikimo maldininkais Budapešte 1992 m.

Su Teze susitikimo maldininkais Budapešte 1992 m.
Klaudijaus Driskiaus fotografija

Ir kai kone naktį praleidę trijų valstybių muitinėse, pagaliau leidomės Suvalkų žeme, šita apie 15 tūkstančių Lietuvos maldininkų invazija atrodė lyg galingas prasiveržimas, kurio niekas negali sulaikyti. Nesibaigiančią autobusų virtinę sveikino žmonės pakelėse, beveik kiekviename lange pasitiko Šventojo Tėvo palaiminga šypsena ir geros akys, plevėsavo vėliavėlių girliandos, o pačioje Lomžoje plaikstėsi ir trispalvės Lietuvos vėliavos. Tiesa, didžiulė dykvietė, kur sukosi dulkių sūkuriai, nelabai tiko tokiam renginiui. O juk suėjusiems į sektorius, kurie greitai buvo pavadinti „gardais", reikėjo apie 6 valandas laukti, kol iš dangaus nusileis malūnsparniai. Tai buvo tikrai rimtas Lietuvos maldininkų išbandymas, kurio, manytume, visai nereikėjo. Mat lenkų policijai bei Popiežiaus vizito į Lomžą organizatoriams labiau rūpėjo jo Šventenybės saugumas, bet nėjo laukiančių žmonių patogumai ar jų vargai.

Ir kai nuo žmonių jūros atitvertu keliu pravažiavo „papamobilis", o jame tarsi neperšaunamo stiklo soste sėdėjo ir laimino visus Šventasis Tėvas, vėl iki užkimimo šaukėme „Lietuva!" Ir buvo truputį gaila, kad Popiežius negali kaip visi žmonės pasirodyti, nes fanatikų ir bepročių šiandien nestinga. Bet ir įsivaizduoti sunku, kas būtų, jeigu be apsaugos eitų, ir kas atsitiktų šitai maldininkų jūrai, plūstelėjusiai priėjo. Ir dėl to itin stropūs policininkai kitądien prie Katedros lietuvių maldininkus praleido pro geležį aptinkančius „vartus".

Lomžos Katedroje atlaikytos mišios, kurias koncelebravo popiežius Jonas Paulius II, buvo mūsų kelionės kulminacija. Negalėjai nesijaudinti, išvydęs altorių, papuoštą trijų šalių vėliavomis: Vatikano, Lenkijos ir mūsų trispalve! Galima visaip suprasti, bet man tai buvo faktiškasis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. Štai ta pagalbos ranka, kurią Popiežius ištiesia Lietuvai, štai ta galybė, nuo kurios labai daug priklauso, kada pasaulis mus pradės pripažinti. Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas kardinolas Vincentas Sladkevičius kviečia Šventąjį Tėvą aplankyti Lietuvą šiais žodžiais:

- Šventasis Tėve, šiandien Jūs esate labai arti Lietuvos sienos. Esame įsitikinę, kad Jūsų meilė Lietuvai yra tokia, jog Jums nebūtų per sunku pratęsti šią savo apaštalinę kelionę iš Lenkijos ir Lomžos tiesiog į Lietuvą ir jos sostinę Vilnių. Gerai žinome, kokios kliūtys pastoja tam kelią, bet turime viltį, kad jau kitais metais Lietuvos žemę pasieks Jūsų palaimos žingsniai. Šiandien gi visos mūsų tautos vardu galiu pareikšti: Šventasis Tėve, mes visa širdimi Jus mylime, Jūsų laukiame ir kviečiame aplankyti mus kaip savo vaikus.

Į šį kvietimą Šventasis Tėvas atsiliepė lietuviškai:

- Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio kontinentus išsisklaidžiusios Tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai esu taip arti. Tikiuosi, kad susitikimas su lietuviais Lomžoje priartina tą dieną, kai keliaujančio Popiežiaus kelyje rasis ir Lietuva.

Iš Lomžos katedros mano kelionės į Lietuvą reikalą pavedu Tai, kuri spindi Aušros Vartų šventovėje ir yra mums visiems: jums, lietuviai, ir Popiežiui - Aušra, šviečianti viltimi. Šia intencija dvasiškai persikeliu drauge su jumis prie šv. Kazimiero karsto Vilniaus katedroje, taip pat prie karsto palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevvicz Marijampolės šventovėje.

Mieli lietuviai! Su jumis yra Kristus! Su jumis yra Marija, Gailestingoji Motina! Su jumis yra Bažnyčia! Su jumis yra Popiežius!

...Ir iš visų krūtinių prasiveržusi giesmė „Marija Marija", o po to ir Lietuvos himnas buvo pats geriausias šių Šventojo Tėvo žodžių patvirtinimas, ši bendrovė ir sąjunga, meilė ir pasiryžimas.

Jonas Albertavičius,  „Švyturys".- 1991, nr. 15.

Jonas Albertavičius. Popiežius Jonas Paulius II: Lietuva! Girdžiu Tavo balsą // Greitkelio vizija. - Vilnius : UAB "Valstiečių laikraštis", 2004. - P. 56-60. 

Iš Jono dienoraščio

A. Sutkus. Nemunas

Nemunas, 1980 m. Antano Sutkaus fotografija

Turiu kaip Nemunėlis plaukti tyliai tyliai, neatkreipdamas niekieno dėmesio. Ramiai, bet atkakliai, netgi, sakyčiau, oriai. Jau šimtus, tūkstančius metų jis taip plaukia ir nepavargsta, ir nesustoja. Žiemą vasarą, per karštį ir per šaltį, per darganą ir per rūką jis pamažu iriasi nesigręžiodamas atgal. Apverstos medžių viršūnės plauna savo galvas ir atrodo lyg būtų sustingusios.

O štai jau ir kelios žvaigždelės prakiurdė dangų. Viena Punios šilo pusėj, virš eglių viršūnių, o kita - vakaruose. O pakėlus galvą aukščiau pasimatė Šiaurinė, pati ryškiausia blunkančio dangaus šėmume.

Vis dar nepaliovė plyšoti paukšteliai. Nors eglių siena kaskart vis tamsėjo, jie nesirengė pasiduoti ir vis skelbė, kad diena dar nesibaigė.

Žemupyje kažką šaukė antis, jai atsiliepė kita, dar kita, ir klegesys pakilo į orą. Keturių būrelis nuskrido kaimo link, o jį nusivijo dar dvi, vis burbėdamos, kad anos jų nepalaukė. O čia ir dešinėje, aname krante, ėmė laidyti gerklę ir antinas... Paskui rėkdamas pakilo ir nuskrido pavymui.

Buvau kartu su dangų plukdančiu Nemunu, su Punios šlu - pakraščiuose nakvoti besitaisančiomis ir nuolat kažko nerimaujančiomis antimis. Tai yra amžinas paveikslas: aš, sėdintis ant kranto, ir pro šalį tekanti upė.
2002 m. kovo 30 d.

Turiu atsisakyti savo praeito gyvenimo kaip savo nesėkmės. Turiu užmiršti jį kaip susapnuotą sapną. Turiu pakilti ir eiti toliau, nors ir ramentais pasiramsčiuodamas. Atimta daug, beveik viskas. Reikia vertinti, kas palikta, ir dėkoti už tai. Galbūt atimta tai, kas trukdė, kad likčiau laisvas ir galėčiau būti kaip paukštis. Galėčiau kurti savo gyvenimą... Bet argi galimąjį kurti? Ar mes jį kuriame? Esame aplinkybių aukos ir likimo vaikai. Jeigu šiandien atima, galbūt duos rytoj. Neduos, irgi bus gerai. Prieš likimą ir Dievą nepaburnosi.

Aš jau iškeliauju. Mano laivas išplaukia į atvirą jūrą. Nieko gero nepasiėmiau, bet, jei bus lemta, išliksiu. Man svarbu, kad nereikėtų niekieno paramos. Galiu pasikliauti tik savimi. Esu liūdnas, bet negaliu pašalinti liūdesio priežasčių. Jeigu jos - manyje, jei nepatiko mano būdas, sugebėjimai, savybės, mintys. Ką aš galiu padaryti? Aš galiu atsisakyti savęs dėl kito žmogaus? Esu toks, koks esu. Gal ne viskas manyje tobula, bet tai yra mano. Aš esu iš tokių dalių sudėtas. Ką galiu padaryti, jeigu kažkam tai nepatinka? Keista, kad patikčiau. Nesu chameleonas, negaliu dėl kažkieno įgeidžių maivytis. Nesakau, kad nėra ką manyje tobulinti, bet jei atmetama viskas, jei nematoma nieko vertinga, įžvelgiamos tik neigiamybės, ką galiu padaryti? Jau neperdažysi.
2002 m. birželio 2 d. 11.30 val.

Iš ten negrįžtama Lyg iš
mirties Tenai aš numiriau
Ir jau neprisikelsiu
Joks paukštis neatskris Manęs
čia aplankyti Ir plunksnos
nenumes

Turiu pakilti aukščiau žmogiškų aistrų ir kasdienės buities. Negaliu visą laiką niurkdytis apačioje, kai toks vaiskus ir mėlynas dangus. Veikimas yra esminė žmogaus savybė. Kur ir kam eikvoji savo laiką, energiją, jėgas. Turiu išsiveržti iš šio dvasinio paralyžiaus. Laikas nusimesti kankinio kaukę ir pradėti gyventi. Esu toks, koks esu. Bet negaliu stovėti vietoje. Mano aukos niekam nereikia. Ir reikia įsiręžti, traukti sunkesnę naštą. Tuo labiau kad nėra kuo pasikliauti. Galima išjungti mobilųjį telefoną, bet negalima „išsijungti" iš gyvenimo. Aš dar nežlugęs, šį tą sugebu. Ir turiu tuo džiaugtis. Ne tam gyvename, kad su kuo nors kariautume, konfliktuotume, priekaištautume. Gyvenime yra aukštesnių tikslų. Kitiems sunkiau. Jeigu sugebėčiau jiems padėti, būtų puiku. Bet pirma turiu padėti sau. Atsistoti ant kojų. Turiu būti tvirtas, nes laimi stiprieji. Turiu išmokti gyventi vienas ir pasikliauti tik savimi.

Gal ne visas kelias - vien tik praradimai. Bet laikas turi dirbti mano naudai. Jo ne tiek daug turiu. Ir taip kasdien, su tam tikrais uždaviniais. Pasikeitė gyvenimo kokybė, bet iš esmės jis yra toks, kokie esame mes patys. Nežinau, kam rašau, - juk visa reikės sudeginti. Mano mintys niekam nereikalingos, tik man pačiam. Aš esu gyvas tiek, kiek jaučiu, matau, mąstau. Ir jeigu aš esu Niekas, tebus tai Nieko mintys.
2002 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

Norėčiau niekada neprabusti iš klaikaus sapno, kuris tęsiasi ir pramerkus akis. Kur surasti jėgų eiti į priekį, kai nieko neturi? Ir kokia tolesnio gyvenimo prasmė? Už ko kabintis? Kas gali suteikti atramą? Vaikai? Jie dar per jauni, kad suprastų, kas mane užgriuvo.

Štai Viešpaties angelas nusileido. Manęs paguosti. Jis neatnešė nieko ir nieko nesiūlo, nes Dievo palaima ateina savaime arba neateina. Ar galiu toks gyventi? Sumurkdytas, suluošintas? Paliktas su savo klausimais. Dabar turiu į valias laiko galvoti apie juos. Bet ar meilė tokia visagalė, kad visa kita tampa nesvarbu? Ir taip lengvai keičiami žmonės, drau¬gai tampa priešais, artimieji nutolsta. Viskas keičiasi beprotišku greičiu. Kodėl nėra pastovumo? Argi reikia viską nuolat griauti ir vėl iš naujo statyti? Ar suradę vienas kitą žmonės turi skirtis? Saulė vėl pateka. Gal rytoj ji tekės paskutinį kartą.

Likau nesvetingoje žemėje, kur kažkas pasiima, kas jam reikalinga, visa kita atsiduria sąvartyne. Bet, Viešpatie, kuriais tu rūpiniesi - ar atstumtaisiais, ar tais, kurie atstumia? Kiek dar man skirta? Einu. Turiu eiti, nes taip reikia.
2002 m. rugsėjo 2 d. 6 val.

Iš Jono dienoraščio: [Jono Albertavičiaus dienoraščio ištraukos] // Greitkelio vizija. - Vilnius : UAB "Valstiečių laikraštis", 2004. - P. 66-69. 

Paskutinio gyvenimo dešimtmečio rašiniai

Jono Albertavičiaus paskutinio gyvenimo dešimtmečio rašiniai
(Bibliografinis sąrašas)

2003

Jonas Albertavičius 2001 m. P. Jonušo nuotrauka

Albertavičius, Jonas
Gandrai virš kaimo turizmo sodybų / Jonas Albertavičius. – Iliustr. // Valstiečių laikraštis. – ISSN 1021-4526. – 2003, vas. 25, priedas "Verslo kalvė", p. 1, 4.

Albertavičius, Jonas
Modernios paslaugos archaiškame kaime / Jonas Albertavičius ; parengė Arvydas Jockus ; [su prierašu apie autorių]. – Iliustr. // Valstiečių laikraštis. – ISSN 1021-4526. – 2003, geg. 27, priedas "Verslo kalvė", p. 1, 4.
Apie Danilevičių kaimo turizmo sodybą Ignalinos rajone.

Albertavičius, Jonas
Ožkos į Europos Sąjungą eina be kvotų / Jonas Albertavičius. – Iliustr. // Valstiečių laikraštis. – ISSN 1021-4526. – 2003, vas. 11, priedas "Verslo kalvė", p. 1-2.
Apie ožkininkystės verslą Lietuvoje.

Medininkų piliai būtinas šeimininkas : [apie pilies atstatymo projektą : pasisakymai] / parengė spaudai Jonas Albertavičius. – Aut.: Antanas Vapšys, Nijolė Tumėnienė, Leonas Maskaliūnas, Diana Varnaitė, Jonas Albertavičius // Technikos žodis. – 2003, [t.] 53, Nr. 2, p. 19-21.

Varnaitė, Diana
Kodėl bokštas paliktas už Mindaugo karūnavimo programos ribų : [apie Medininkų pilies atstatymo problemas : pasisakymai] / parengė spaudai Jonas Albertavičius. – Aut.: Leonas Maskaliūnas, Bronė Raupėnienė, Vydmantas Drumsta, Irena Staniūnienė, Jonas Glemža, Jonas Albertavičius, Diana Varnaitė // Technikos žodis. – 2003, [t.] 53, Nr. 2, p. 13-19.

Zinkevičius, Zigmas
Mažojoje Lietuvoje - mūsų ištakos : [pokalbis su profesoriumi Z. Zinkevičiumi / kalbėjosi] Jonas Albertavičius. – Persp. iš: Draugas (JAV), 2001 01 27 // Rinktiniai straipsniai / Zigmas Zinkevičius. – Vilnius : Katalikų akademija : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002-2004. – [T.] 4, p. 182-186.

Zinkevičius, Zigmas
Lietuviški poteriai kaip istorijos šaltinis : [pokalbis su profesoriumi Z. Zinkevičiumi] / kalbėjosi Jonas Albertavičius. – Persp iš: Draugas, 2000 01 08 // Rinktiniai straipsniai / Zigmas
Zinkevičius. – Vilnius : Katalikų akademija : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002-2004. – [T.] 4, p. 155-162.

Zinkevičius, Zigmas
Tikslas - partijos vienybė : [pokalbis su profesoriumi Z. Zinkevičiumi] / kalbėjosi Jonas Albertavičius. – Persp. iš: Draugas, 1999 12 15 // Rinktiniai straipsniai / Zigmas Zinkevičius. – Vilnius : Katalikų akademija : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002-2004. – [T.] 4, p. 147-151.

1992-2002

Albertavičius, Jonas
Apynio spurgo šėlsmas : [apie alaus gamybą Lietuvoje] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, liep. 25-31 (Nr. 30), p. 6.

Albertavičius, Jonas
Ar ginsimės lietuviškomis plytomis? : [apie statybinių medžiagų parodą, Panevėžys] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, rugs. 12-18 (Nr. 37), p. 5.

Albertavičius, Jonas
Ar sveiki sveikuoliai? : [apie maudynės Baltijos jūroje ties Palanga] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, vas. 14-20 (Nr. 7), p. 13.

Albertavičius, Jonas
Atjaunėjęs Dariaus ir Girėno paminklas Čikagoje : [apie iškilmes paminklo atnaujinimui paminėti] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Karys. - 1999, Nr. 26, p. 14.

Albertavičius, Jonas
Berlyno mugėje užsukamas kelionių laikrodis : [Apie Lietuvos turizmo firmų dalyvavimą tarptautinėje. turizmo mugėje] - Iliustr. // Veidas. - ISSN 1392-5156. - 1994, Nr. 18, p. 10-11.

Albertavičius, Jonas
Bibliofiliofikacija : [Dėl Lietuvos medicinos bibliotekos iškeldinimo į kitas patalpas] // Pirmadienis. - ISSN 1392-6780. - 1995, Bal. 24-30 (Nr. 17), p. 4.

Albertavičius, Jonas
Briliantas valstybės karūnoje : [apie atrestauruotus Prezidentūros rūmus] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, geg. 16-22 (Nr. 20), p. 6-7.

Albertavičius, Jonas
Cirkas atvažiavo! : [apie "Baltijos cirko" pasirodymus] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, geg. 2-8 (Nr. 18), p. 6.  

Albertavičius, Jonas
Kolumbijos ar Lietuvos prezidentas? : [apie lietuvių kilmės kandidatą į Kolumbijos prezidentus A.Mockų] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, geg. 16-22 (Nr. 20), p. 4.

Albertavičius, Jonas
Kur karaliaus Mindaugo pilis : [apie Medininkų pilies atstatymą, Vilniaus rajonas] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, liep. 4-10 (Nr. 27), p. 6.

Albertavičius, Jonas
Lietuvybės židiniui Lavoriškėse - metukai : [apie Lavoriškių lietuvišką pagrindinę mokyklą, Vilniaus rajonas] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2002, saus. 15, priedas "Tėviškės šviesa", p. 1.

Albertavičius, Jonas
Lietuvos tūkstantmečio paminklas : [apie leidyklos "Versmė" vadovą ir serijos "Lietuvos valsčiai" sumanytoją P. Jonušą] / Jonas Albertavičius - Portr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2002, saus. 8, p. 12.
 
Albertavičius, Jonas
Luokesų ežero paslaptys vilioja archeologus : [apie atrastą polinę gyvenvietę, Molėtų rajonas] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2002, spal. 12, p. 17.

Albertavičius, Jonas
Maldos prie bažnyčios pagreitino šventųjų maketų mirtį : [apie skulptorių V. Navicką] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Vakarinės naujienos. - 1998, liep. 31, p. 19.

Albertavičius, Jonas
Medžioklė yra žudymas : [mintys po medžioklės Kuršėnų girininkijoje] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1996, gruod. 13-19 (Nr. 9), p. 13.

Albertavičius, Jonas
Meno vertybes grobė viena gauja : [apie kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo bylą] / Jonas Albertavičius // Vakarinės naujienos. - 1999, bal. 6, p. 5.

Albertavičius, Jonas
"Miss Photo Baltic'97" : Nugalėjo gražiausiai besišypsanti šeštokė [S.Nikolajeva] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, kovo 28 - bal. 3 (Nr. 13), p. 23.

Albertavičius, Jonas
"Muzikinis viešbutis" Trakų pilyje - tarp šviesos ir tamsos : [apie Lietuvos TV laidos "Muzikinis viešbutis" finalinį koncertą] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, rugpj. 8-14 (Nr. 32), p. 12.

Albertavičius, Jonas
Pabėgėlių maišas Pabradėje / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, geg. 23-29 (Nr. 21), p. 2.

Albertavičius, Jonas
Pavojingi atradimai : [Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininko habil. gamtos m.dr. R.Lekevičiaus mintys apie JAV atliktus eksperimentus su beždžionėmis] / Jonas Albertavičius // Lietuvos žinios. - 1997, kovo 7-13 (Nr. 10), p. 2.

Albertavičius, Jonas
Pilie karališkųjų Medininkų, kelkis : [Dėl Medininkų pilies atstatymo, Vilniaus raj.] - Iliustr. // Pirmadienis. - ISSN 1392-6780. - 1994, Lapkr. 28 - gruod. 4 (Nr. 47), p. 25.

Albertavičius, Jonas
*Policijos stogo kaina - 15 mln. litų : [apie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato įsigytą pastatą] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Vakarinės naujienos. - 1999, saus. 22, p. 5.

Albertavičius, Jonas
*Policijos uniforma - valstybės veidas / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Vakarinės naujienos. - 1998, gruod. 11, p. 8-9.

Albertavičius, Jonas
Praskolinta Lietuva : [Apie paskolų panaudojimą] // Veidas. - ISSN 1392-5156. - 1994, Nr. 11, p. 6-7..

Albertavičius, Jonas 
Prie arklio - kaip prie merginos : [apie privatų B.Gobužo žirgyną Utenoje] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, bal. 4-10 (Nr. 14), p. 17.

Albertavičius, Jonas
*Psichikos ligoniai vaikšto laisvėje : [apie grėsmę viuomenei] / Jonas Albertavičius // Vakarinės naujienos. - 1999, kovo 26, p. 7.

Albertavičius, Jonas
Sabanose vaikšto mirtis : [apie Kolumbijoje gyvenantį lietuvį ūkininką V. Slotkų] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2001, lapkr. 3, p. 1-2.

Albertavičius, Jonas
Statyti? Nieko nėra geriau! : [apie tarptautinę parodą "Statyba'97", Vilnius]; Pramonė ir verslas kopia į kalną : [apie ekspoziciją "Lietuvos pramonė ir verslas", Vilnius]; Informacijos greitkeliu : [apie parodą "Infobalt'97", Vilnius] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, spal. 10-16 (Nr. 41), 17-23 (Nr. 42), 24-30 (Nr. 43).

Albertavičius, Jonas
Šiltai gyventi įmanoma : [apie namų šiltinimo programos įgyvendinimą] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, spal. 10-16 (Nr. 41), p. 7.

Albertavičius, Jonas
Šventieji grįžta namo : [apie Vilniaus Arkikatedros skulptūras ir jų kūrėjus] / Jonas Albertavičius - Iliustr // Lietuvos žinios. - 1996, lapkr. 22-28 (Nr. 6), p. 6.

Albertavičius, Jonas
Tada, kai karaliavo alus : [apie IV Tarptautinę alaus šventę, Vilnius] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, rugpj. 1-7 (Nr. 31), p. 7.

Albertavičius, Jonas
Ties Žasliais nuriedėjo 6 traukinio vagonai [Kaišiadorių rajonas] / Jonas Albertavičius - Iliustr. // Vakarinės naujienos. - 1998, rugpj. 31, p. 5.

Albertavičius, Jonas
Tiesiai į Nemuną : [apie A. Kašubos savos gamybos lėktuvo katastrofą] / Jonas Albertavičius - Iliustr // Lietuvos žinios. - 1996, lapkr. 8-14 (Nr. 4), p. 3.

Albertavičius, Jonas
*Tomas Šernas nori į kunigus : [apie vienintelio Medininkų tragedijos gyvo liudininko šeimą] / Jonas Albertavičius - Portr. // Vakarinės naujienos. - 1998, gruod. 18, p. 8-9.

Albertavičius, Jonas
Vėl - prie maištininko paminklo : [apie Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d. surengtą mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo] / Jonas Albertavičius // Lietuvos žinios. - 1997, rugpj. 22-28 (Nr. 34), p. 8.

Albertavičius, Jonas
Viltis atgauti, kas seniai prarasta : [apie Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo įgyvendinimą] / Jonas Albertavičius // Lietuvos žinios. - 1997, lapkr. 7-10 (Nr. 45), p. 5.

Babravičius, Gintautas
Paskui Tunguskos meteoritą : [ekspedicijos Sibiro taigoje dalyvio G.Babravičiaus pasakojimas] / užrašė Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, rugpj. 22-28 (Nr. 34), p. 6.

Beržanskis, Kostas
Telšių briedis su pagaliukais : [pokalbis su daugelio amatų meistru ir išradėju telšiečiu K.Beržanskiu] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Iliustr // Pirmadienis. - ISSN 1392-6780. - 1996, liep. 15-21 (Nr. 28), p. 5.
 
Budrys, Alvydas 
Užtvaros kontrabandai : [pokalbis su Muitinės departamento direktoriumi A. Budriu / užrašė] Jonas Albertavičius - Portr. // Vakarinės naujienos. - 1998, rugpj. 5, p. 5.

Bumblauskas, Alfredas
Vasario 16-oji - ateities kūryba : [pokalbis su istoriku A. Bumblausku / užrašė] Jonas Albertavičius - Iliustr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2001, vas. 13, p. 1, 4.

Buzūnas, Albinas
*Verslininkas, nulėmęs Seimo rinkimus? : [pokalbis su buvusiu Prezidentūros reikalų valdybos viršininku A.Buzūnu] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Iliustr // Pirmadienis. - ISSN 1392-6780. - 1996, rugpj. 12-18 (Nr. 32) (rus. rugpj. 26 - rugs. 1 (Nr. 34)), p. 5, 9.

Černis, Kazimieras
Kovo 23-oji : įžymi data : [astronomo K.Černio pasakojimas apie pasirodžiusią Heilio-Boppo kometą / užrašė] Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, kovo 21-27 (Nr. 12), p. 2.

Dudėnas, Vytautas
Kiekvienas esame skolingi po 3200 litų : [pokalbis su finansų ministru V. Dudėnu] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Portr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2000, saus. 15, p. 8.

Gylys, Povilas
*Mala politikos girnos. Kokie miltai byra? : [Pokalbis su užs. reikalų min. P.Gyliu apie vidaus padėtį / Užrašė] Jonas Albertavičius - Iliustr. // Pirmadienis. - ISSN 1392-6780. - 1995, Rugpj. 21-27 (Nr. 34), p. 5.

Gudavičius, Edvardas
Istorijoje reikia matuoti ir lyginti : [pokalbis su istoriku prof. E. Gudavičiumi] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Portr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2000, vas. 19, p. 7.

Jansonaitė, Simona
Trys dienos vasaros sostinėje : [apie vasaros šventę "Palanga'97"] / Simona Jansonaitė, Jonas Albertavičius, Adolfas Aleksejūnas - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, birž. 13-19 (Nr. 24), p. 6-7, 12-13.

Kazlauskas, Gintautas
Mes neatsiradom per vieną dieną : [Pokalbis su "Sabinos" korp. prez. G.Kazlausku] / Kalbėjosi Jonas Albertavičius - Portr. // Veidas. - ISSN 1392-5156. - 1994, Nr. 19, p. 4-5.

Lapinskaitė, Janina
Režisierė, išstumta iš važiuojančio traukinio : [pokalbis su režisiere J. Lapinskaite] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Iliustr. // Kelionių magija. - ISSN 1392-7809. - 1999, Nr. 1, p. 6-8.

Maldeikis, Eugenijus
Mes esame šiukšlių dėžė : [pokalbis su Turto banko valdybos pirmininku ir administracijos vadovu E.Maldeikiu / užrašė] Jonas Albertavičius - Portr. // Lietuvos žinios. - 1997, rugpj. 1-7 (Nr. 31), p. 4.

Prunskienė, Kazimiera Danutė
Ar išgelbės pasaulį moterys? : [pokalbis su K. Prunskiene, grįžusia iš susitikimo su pasaulio valstybių bei vyriausybių vadovėmis Harvarde] / užrašė] Jonas Albertavičius - Iliustr. // Švyturys : [Žurnalas]. - ISSN 0132-6546. - 1998, Nr. 7, p. 10-11, 29.

Puteikis, Naglis
Kapitonas N. Puteikis - ant laivų remonto įmonės denio : [pokalbis su buvusiu kultūros viceministru dabar "Klaipėdos laivų remonto" įmonės vadovu] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Iliustr. // Ekstra. - ISSN 1392-348X. - 2000, Nr. 18, p. 8.

Puteikis, Naglis
Pakeliui į Lietuvos tūkstantmetį : "Vakarinių naujienų" žurnalisto Jono Albertavičiaus pokalbis su Lietuvos kultūros viceministru N. Puteikiu - Iliustr. // Vakarinės naujienos. - 1999, kovo 9, p. 12-13.

Rainys, Gediminas
Kur tie kalneliai sidabrėlio... : [Pokalbis su ekonominių tyrimų centro grupės vad. G. Rainiu apie Lietuvos Respublikos nacionalinio  Turizmo plėtojimo programą / Užrašė] Jonas Albertavičius - Portr // Veidas. - ISSN 1392-5156. - 1994, Nr. 3, p. 6-7.

Rudzinskas, Valerijus
*Demonai priešinasi ir gundo : [Pokalbis su Rudaminos par. kun. V.Rudzinsku, Lazdijų raj.] / Kalbėjosi Jonas Albertavičius - portr. // Pirmadienis. - ISSN 1392-6780. - 1995, Kovo 20-26 (Nr. 12), p. 3.

Šarkus, Juozas. Į verslą - su "Senamiesčio banku" : [Pokalbis su Verslininkų asociacijos prezidentu, "Senamiesčio banko" tarybos pirm. J. Šarkumi / Užrašė] Jonas Albertavičius - Portr. // Veidas - 1994, Nr. 5, p. 5-7.

Šarkus, Juozas
Pradėkim nuo kubilų ir samčių : [Pokalbis su ekon. m. dr., konsultac. investic. komp. "Convest" prez. J.Šarkumi / Užrašė] Jonas Albertavičius - Portr. // Pirmadienis. - ISSN 1392-6780. - 1995, Spal. 23-29 (Nr. 43), p. 5.

Telksnienė, Vitalija
Erškėčiai : [partizano A. Kraujelio-Siaubūno sesers V. Telksnienės pasakojimas] / užrašė Jonas Albertavičius - Portr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2000, kovo 4, p. 1, 4.

Vagnorius, Gediminas
G. Vagnorius: kur dingo milijardas litų? : [pokalbis su ekspremjeru, Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konsevatorių) partijos nariu] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Iliustr. // Savaitė. - ISSN 1392-8759. - 2000, Nr. 7, p. 6-7.

Su Kereliu

Amerikos inžinierius ir architektų sąjungos pirmininkas Albertas Kerelis (dešinėje)
 dalijasi įspūdžiais su žornalistu Jonu Albertavičiumi, „Lietuvos aido“ nuotrauka

Varnaitė, Diana
Medininkų pilies bokštas - karūna Mindaugui : ar atstatysime Medininkų pilies bokštą Mindaugo karūnavimo jubiliejui? : [pokalbis su Kultūros vertybių apsaugos departamento direktore D. Varnaite / kalbėjosi] Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos aidas. - ISSN 1648-4215. - 2001, gruod. 17, p. 8-9.

Venclova, Tomas
Tomas Venclova pretenduoja į Lietuvos rekordų knygą : [pokalbis su poetu, vertėju, Jeilio (JAV) universiteto profesoriumi apie aistrą keliauti / užrašė] Jonas Albertavičius - Portr. // Švyturys : [Žurnalas]. - ISSN 0132-6546. - 1998, Nr. 1, p. 40-41, 43.

Visokavičius, Romualdas
Į prezidentus dar suspės : [pokalbis su Lietuvos taupomojo banko valdybos pirmininku R.Visokavičiumi / užrašė] Jonas Albertavičius - Portr. // Lietuvos žinios. - 1997, lapkr. 28, p. 3.

Zinkevičius, Zigmas
Partijos vienybė - svarbiausia : pokalbis su Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku prof. habil. dr. Z. Zinkevičiumi / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Portr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 1999, gruod. 28, p. 10.

Zinkevičius, Zigmas
Sugrįžimas į Mažąją Lietuvą : [pokalbis su "Mažosios Lietuvos enciklopedijos" vyriausiuoju redaktoriumi akad. Z. Zinkevičiumi] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Iliustr. // Valstiečių laikraštis. - ISSN 1021-4526. - 2001, saus. 16, p. 9.
 
Zitikytė, Alvyda
Kas buvo - nepražuvo : [pokalbis su Lietuvos taupomojo banko Paslaugų departamento direktoriaus pavaduotoja A.Zitikyte / užrašė] Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, lapkr. 11, p. 6.

Žalys, Vytautas
Kanoja Baltiją įveikusius lietuvius pasveikino nustebę švedai : [pokalbis su žygio kapitonu V. Žaliu] / kalbėjosi Jonas Albertavičius - Iliustr. // Kelionių magija. - ISSN 1392-7809. - 1999, Nr. 2, p. 6-9.

Žukas, Saulius
"Baltų lankų" avys : [leidyklos "Baltos lankos" leidėjo S.Žuko pasakojimas apie leidybinį darbą / užrašė] Jonas Albertavičius - Iliustr. // Lietuvos žinios. - 1997, bal. 18-24 (Nr. 16), p. 18.

Albertavičius, Jonas
It's neussary to obtain licenses for tourism servius - Angl. // Baltic News. - ISSN 1019-7613. - 1994, Nr. 3, p. 28.

Albertavičius, Jonas
Kernavė - Pompeii unearthed : [about the history place of Lithuania] / Jonas Albertavičius - Iliustr - Angl. // The best in Vilnius. - 2000, Nr. [1], p. 12-13.