Jurgis Blekaitis (1917–2007)



Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Paskutinį kartą redaguota: 2021-08-04

Jurgio Blekaičio biografija

Poetas, teatrologas literatūros kritikas Jurgis Blekaitis gimė 1917 m. liepos 8 d. ir pirmuosius gyvenimo metus praleido Kelomekio miestelyje Suomijoje.

1935 m. Kaune baigė Aušros gimnaziją, 1935–1939 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, mokėsi vaidybos A. Jakševičiaus vadovaujamoje universiteto teatro studijoje. 1943 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo teatrologo diplomą.

1940–1941 m. Vilniaus miesto teatro aktorius, 1942–1944 m. Vilniaus Vaidilos teatro aktorius ir režisierius.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Čia režisavo lietuvių išeivių teatrų „Aitvaras“ ir „Atžalynas“ spektaklius. 1949 m. persikėlė į JAV. Režisavo spektaklius Čikagos lietuvių teatre, Bruklino lietuvių dramos studijoje. Nuo 1952 m. bendradarbiavo „Amerikos balso“ radijuje, 1956–1987 m. dirbo jo lietuvių skyriuje. Nuo 1954 m. pabaigos gyveno Vašingtone.

Parašė intelektualinių modernistinės poetikos eilėraš­čių rinkinius „Vardai vandenims ir dienoms“ (1954 m.), „Rudens ritmu“ (1979 m.). „Aiduose“, „Literatūros lankuose“, „Margutyje“, „Metmenyse“ paskelbė straipsnių apie lietuvių literatūrą ir teatrą, išeivijos kultūrinį gyvenimą.

Bendradarbiavo „Lietuvių enciklopedijoje“, parašė atsiminimų apie prieškario Lietuvos teatrą, B. Sruogą, H. Radauską, H . Kačinską. Išvertė J. Brodskio, Č. Milošo, l. Ivasko eilėraščių, suredagavo H. Radausko pomirtinį eilėraščių rinkinį (1978 m.).

Jurgis Blekaitis mirė 2007 m. birželio 25 d. Jungtinėse Amerikos valstijose, Vašingtono priemiestyje.
Jurgio Blekaičio eilėraščiai

Septyni Nemunai

Septyni NemunaiJ. Blekaitis Rudens ritmu ilgesį mano supa, linguoja.
Pažvelgsiu nuo kalno plačiai į šalis –
- ten, slėny, galingom sidabro rankom
septyni Nemunai neša tėviškę mano,
neša beržus ir žydinčias liepas,
neša glėbyj ir palikti negali,
nueina ir grįžta,
ir grįžta septynis kartus.
Vėl atklysta nuo tavo žydrų akių,
Dzūkija, motina mano,
sirpstančių žemuogių kvapas
ir sako — manęs niekuomet nepamirši.
Grįžulo ratais aukštam danguje vainikuota,
Paukščių taku nužengusi žemėn, kaip nuotaka,
tu pušimis puošni, ne palmėm, ne perlais.
Ne derliumi, tu daina išdidi ant smėlio kalnelių,
tu nemunais—ežerais sužiurus graudžiai ir mįslingai,
prosenių numylėta, artojų ant rankų nešiota,
vargų varguolėle
Į tavo smėlį, motin, šiandien grįžtu širdimi,
lūpomis- puolu. . .

*

Smėlis Birštono kapuose

Ten valandų nebuvo — tik amžiai.
Ir tik nepavargstančius skruzdės — sekundės.
Jos pureno lengvutį dzūkišką smėlį,
kuriame kadais pilį virš protėvių kaulų lipdžiau.
Baltino kaulus sekundės ir vertė jas smiltimis.
O iš smiltelių kalės nauji kauleliai,
o iš dulkelių tėvas atėjo ir aš.
Dabar ir aš atsigulęs klausau,kaip lengvakojis vėjelis
sušiurena smėlį virš mūsų pailsusių kūnų,
jį nusiveja vaiko vikri pėda.
Klausau, kaip sunkiai sueina seniai,
vėl atsinešę vieną iš savo tarpo.
Kai smiltys sušyla, žinau: žemuogės sirpsta.
Kai liūtys skalauna mane, žinau: ruduo.
Kai šaltos čiurkšlės sunkias nuo tirpstančio sniego,
žinau: upėje grūdas galingi ledai.
Kai palengvėja žemelė ir, rodos, vėl imsiu kvėpuoti, r jų pūkeliai
neša mane pavėjui, neša tolyn.

*

Nemuno vėjas

Nebeatsimenu Nemuno vėjo –
Skonis koks, palietimas, kvapas?
Ar ne jisai kvepėjo
Vyniniais lapkričio lapais
Vėlinių vakarą? Ir jis mane –

Ar dar bepamena, tėviškės vėjas?
Ten, krante, po gluosniu žaliuoju,
Su juo aš gyvas, su juo žaliuoju
Ir su vėjais lenkčių einu kaip ėjęs,
Atsimušdamas Nemune.

Visas eilėraščių ciklas „Septyni Nemunai“ iš knygos „Rudens ritmu“