Simonas Matulevičius. Birštono sėkmės istorijai 640 metų

Simonas Matulevičius. Birštono sėkmės istorijai 640 metų

Pranešimas skaitytas  vakare Birštono 640 metų sukakčiai paminėti

Šiemet sukanka 640 metų istoriniam įvykiui, kai žygio į Lietuvą metu Vokiečių ordino kariai puolė Birštoną. 

Šis įvykis, aprašytas kronikoje, išlieka pirmuoju ir seniausiu mums žinomu Birštono istorijos įvykiu.

Miestų darbotvarkėje miestų istorijos pradžia švenčiama skirtingai: Vilnius švenčia pirmąjį savo paminėjimą 1323 metais istoriniuose šaltiniuose, Kauno miestas savo gimtadienį švenčia skaičiuodamas ne nuo pirmojo paminėjimo, o nuo tapimo miestu datos 1408 metais, Druskininkai savo istoriją skaičiuoja nuo paskelbimo gydomąja vietove 1794 metais.  

Ką mums atskleidžia pirmoji Birštono paminėjimo šaltiniuose istorija? 

Pirmą kartą Birštono vardas istorijoje nuskamba Vokiečių ordino kronikininko Vygando Marburgiečio senąja vokiečių aukštaičių kalba užrašytoje ir 1394 metais išleistoje eiliuotoje kronikoje. 

Pasakojimas skamba taip:

„1382 metais, per šaltį ir sniegą, Maršalas paskyrė žygį prieš lietuvius. Priartėjus prie žemės, jis padalijo kariuomenę į tris. Viena nuėjo Birštono pilies link, bet greitai atsitraukė; antrą matė Punios žemėje, trečią – Alytuje“. 

Ši istorija, kurios tiek trumpas čia paminėtas epizodas, tiek pilnas variantas, analizuojant atsiskleidžia dar įdomiau ir pateikia malonių atradimų, dėl ko turi visas galimybes tapti nuostabiu miesto istorijos pradžios pasakojimu. 

Išlikęs 1464 metais atliktas lotyniškasis kronikos vertimas, kuriame Birštonas paminėtas kaip pilis, nuo kurios ordino kariams vis tik tenka atsitraukti.

Geresniam istorinės situacijos įvertinimui būtina praskleisti to meto istorinių aplinkybių visumą.

Minimu laikotarpiu vyksta intensyvios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kovos. Dalis veiksmų vyksta tiesioginių karinių veiksmų formomis, puolimus rengia tiek viena, tiek kita pusės. Kita dalis kovos, kad ir kaip keistai dabar atrodo, vyksta ir diplomatinėmis formomis, kariaujančiųjų pusių vadams bendraujant net ir gyvai. Žinoma, kad to meto ordino vadas Didysis magistras Winrich von Kniprode palaikė artimus diplomatinius santykius su Lietuvos kunigaikščiais. 1379 metais Trakuose, dalyvaujant kunigaikščiams Kęstučiui, Jogailai ir Vytautui, pasirašo nepuolimo sutartį, 1380 m. gegužės 31 d. medžioklės metu, su kunigaikščiu Jogaila pasirašo Dovydiškių taikos sutartį. 

Po Vinricho von Kniprodės mirties Didžiuoju magistru tapęs Konradas Ciolneris taip pat laikosi artimų santykių su lietuvių kunigaikščiais strategijos, tačiau, priešingai nei jo pirmtakas, kovoje dėl įtakos Lietuvoje labiau remia Vytautą nei Jogailą. 

Nors dar 1382 metais spalio mėnesį su Jogaila pasirašoma prieš Kęstutį ir Vytautą nukreipta Dubysos sutartis, tačiau tų pačių metų metų pabaigoje jau Vytautas priimamas ordino sostinėje Karaliaučiuje, ir 1383 metais ordinas su Vytautu jau rengia karines kampanijas, nukreiptas prieš Jogailą. 

Pats Didysis magistras petys petin su Vytautu dalyvauja kariniame žygyje prieš Jogailą į Vilnių.  

Tokios vidinės didikų giminių kovos dėl sosto, kurios mus, besidominčius istorija ar dar besimokant istorijos mokykloje, kartais piktindavo ar liūdindavo kaip valstybę silpninantys įvykiai, kas šiaip ir yra tiesa, nėra joks išskirtinumas viduramžiškose valstybių. Priešingai  – tai labiau norma. Kaip ir tai, kad to meto miestas ar gyvenvietė yra toje besivaržančiųjų pusėje, kieno karinė įgula tame mieste stovi.    

Tad tokių karinių ir politinių kovų sūkuryje 1382 metų vasario mėnesį atsiduria ir Birštonas, tuo metu kaip dauguma prie Nemuno upės esančių Lietuvos gyvenviečių, būdamas strateginėje pasienio su ordinu vietoje.

Nėra abejonių, kad minimu laikotarpiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Kęstutis, valdęs iki pat savo mirties 1382 metų rugpjūčio mėnesį. Tai paaiškėja ir tame pačiame pirmosios Birštono istorijos pasakojime, kai jau į Lietuvos gilumą įsiveržusius ordino karius naktį puola ir išsklaido Kęstučio sūnus Vytautas su savo kariais. Kad Birštonas tuo metu buvo kunigaikščio Kęstučio lietuviškojoje pusėje, galima bandyti daryti išvadą remiantis šioje istorijoje nurodomais faktais, kad viena iš ordino karių grupių „nuėjo Birštono pilies link“ ir toliau minimu epizodu, kad „išskleidę vėliavas, jie darbavosi visur kaip priešai“. Tai reiškia, Birštonas tampa vienu iš ordino agresijos prieš Kęstučio Lietuvą taikinių.

Kaip šių įvykių fone atrodo pats Birštonas? Pasakojimas nepateikia konkrečių detalių apie  Birštoną, tačiau vis tik leidžia daryti keletą išvadų apie šią gyvenvietę minimu laikotarpiu. Iš iš pasakojimo, sužinome faktą, kad tuo laikotarpiu Birštonas jau yra pilis, nors kitos gyvenvietės, Alytus ir Punia, įvardijami tiesiog savo vardais. 

Birštono pilis, kaip įprasta to meto Lietuvoje, turėjo būti gynybinis kompleksas, galbūt jau besivystąs ir į rezidencinę valdovo pilį. Architektūros požiūriu jos negalima konkrečiai apibūdinti, bet, turint omenyje kitas tokios funkcijos ir to meto pilis Lietuvoje, ji turėjo būti medinė, aptvarinė. Vietos požiūriu pilį galime lokalizuoti  dabartinio Birštono Vytauto kalno vietoje, o ieškant pilies santykio su aplinka, ši pilis neabejotinai turėjo būti gynybine atrama kažkur šalia Nemuno esančiai gyvenvietei.

Toliau nagrinėjant šio žygio istoriją atskleidžia ir dar keli įdomūs, aptarimo verti momentai. Visų pirma, faktas, kad ordino kariai nuo pilies „greitai atsitraukė“. Įstabus momentas, paliekantis nežinomybę dėl tokios keistos įvykių eigos. Reikia paminėti, kad jeigu žodį „atsitraukė“ traktuosime kaip karinį terminą arba žodį, apibūdinantį karinį veiksmą, o šis pasakojimas būtent ir yra karinių veiksmų aprašymas, tai net nestudijavus karo mokslų yra aišku, kad žodžiu „atsitraukti“ apibūdinamas organizuotas karinių pajėgų veiksmas. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje randame tokį žodžio „atsitraukimas“ apibūdinimą: „priverstinis arba planuotas karinių dalinių užimamų ruožų palikimas ir įsitvirtinimas naujuose ruožuose gynybos gilumoje. Atsitraukiama, kai reikia apsaugoti kariuomenę nuo stipresnio priešo smūgių, užimti patogesnę padėtį, laimėti laiko, sutrumpinti fronto liniją ir taip sutaupyti jėgų kitiems kovos veiksmams.“

Tad kokios priežastys slypi už šio ordino karių atsitraukimo nuo Birštono pilies, ir dargi greito? Galimybę, kad ordino kariai pajautė gailestį ar nematė prasmės užpulti gyvenvietę, galime iškart atmesti, nes studijuojant tokio pobūdžio Vokiečių ordino žygių į Lietuvą, vadinamųjų reizų, praktiką, susidaro įspūdis, kad ordino kariai niekad nepraleidžia progos į gyvenvietę įsiveržti, net jei ji nedidelė, net jei apleista. Juolab, kad Vokiečių ordinas ir tuo metu pasižymėjo kaip griežta sukarinta struktūra, vykdanti įsakymus, tad savo nuožiūra ši kovinė grupė negalėjo priimti sprendimo tiesiog nebandyti atakuoti pilies. Kol kas belieka spėlioti, ar tiesioginis susirėmimas įvyko, ar ne. Apie tai žinių nėra.

Šį nagrinėjimą papildo dar keli įdomūs faktai. Ordino kariuomenė, eidama į Lietuvą, buvo padalinta į tris kovines grupes ir kiekvienai jų paskirta konkreti puolimo kryptis – Birštonas, Punia ir Alytus. Tokia vokiečių ordino puolimo taktika, kai kariuomenė padalinama į tris atskiras kovines grupes, o vėliau susijungia į vieną, dažnu atveju, kad suduotų smūgį pagrindiniam žygio tikslui, yra įprasta tam metui. Šiame pasakojime į Birštoną nueina prima kovinė grupė, kuri čia įvardijama lotynišku terminu „prima cohors“. Nagrinėjant karų istoriją, aiškėja, kad terminu „prima cohors“, lietuviškai – pirmąja kohorta, dar nuo Romos imperijos laikų vadinama stipriausia, gausiausia kariuomenės sudėtinė dalis, stipriausia kovinė grupė, kurios užduotis yra arba kautis su stipriausiu priešu, arba pridengti pagrindinę puolančios kariuomenės grupę, apsaugoti flangą. Tad faktas, kad į Birštoną pasiunčiama kovinė grupė, kuri vienintelė iš trijų atskirai įvardijama jos dydį arba paskirtį galinčiu atspindėti senu kariniu terminu, gali leisti spėti ir šios kovinės grupės pasiuntimo prieš Birštoną tikslą: galbūt Birštonas buvo stipriausiai arba geriausiai įtvirtinta gyvenvietė iš šių trijų, galbūt iš Birštono buvo tikimasi atakos prieš puolančius ordino karius. Tokią taktiką, tai yra, atakuoti puolančios ordino kariuomenės flangus surengiant pasalas, lietuviai praktikuodavo neretai ir dažnu atveju sėkmingai.

Kad ši ordino kariuomenė turėjo būti gausi ir stipri, nusako du faktai: žygį prieš lietuvius paskiria ordino karinių operacijų vadas, maršalas Kuno von Hatenšteinas ir pats šiame žygyje dalyvauja, o antrasis, kad kariuomenė, įveikusi Nemuną, susijungia ir nakvoja netoli Trakų, greičiausiai, ruošdamasi šio miesto puolimui.  O tuo metu tai yra vienas stipriausių Lietuvos miestų, didžiojo kunigaikščio Kęstučio rezidencija.

Tad nors ir ganėtinai trumpas yra pirmasis pasakojimas apie Birštoną, tačiau nagrinėjant ir ganėtinai įdomus. Juolab, kad Birštonas pasirodo tokių didelių ir svarbių politinių įvykių fone, veikiant įtakingiausioms to meto Vokiečių ordino ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės asmenybėms.

Ir nors pilnas istorijos eigos vaizdas nėra matomas, tačiau faktas, kad ordino kariai nuo Birštono „greitai atsitraukė“, gali būti ne tik pirmosios Birštono istorijos, bet ir sėkmingos Birštono istorijos pradžios faktu.

Šioje istorijoje pasirodo ir kitas Lietuvos sėkmės simbolis – dar jaunas karys, būsimasis Lietuvos valdovas Vytautas, naktį su savo vyrais užpuolantis ordino karių stovyklą ir sutrikdantis žygio planus. Dar vienas gražus akcentas, Birštoną jau pirmajame paminėjime susiejantis su garsiausiu Lietuvos valdovu.

Remiantis kitu kronikoje esančiu pasakojimu apie tuos pačius 1382 metų įvykius, paaiškėja ir tikslesnis metų laikas, kada šis sniegas ir šaltis buvo: „Apie tą laiką, antradienį po šventojo Valentino dienos.“ O galutinį aiškumą įneša trijų vokiečių mokslo daktarų su vokišku kruopštumu ir preciziškumu atlikta ir 1863-iaisiais Leipcige išleista istorinių šaltinių analizė, vadinamoji „Scriptores Rerum Prussicarum“, kurioje išskaičiuojama ir įvykių diena – 1382 metų vasario 21-oji.

Ar yra paslapties tolesnėje Birštono istorijoje? Yra. Iki šiol sunku vienareikšmiškai paaiškinti tokius dažnus, lyginant su kitais Lietuvos miestais, Lietuvos valdovų vizitus Birštone. Juk šis miestas, atrodo, net nebuvo prie pagrindinių kelių, pavyzdžiui, iš Krokuvos į Vilnių. Šiai paslapčiai įminti turime kelis paaiškinimus: nuo seniausių laikų įprasta valdovų protėvių medžioklės vieta, patogi vieta, puikios nakvynės ir poilsio sąlygos.

Nelabai plačiai žinomi, tačiau ir tikrai ne slapti faktai, kad Birštono pilį ir dvarą, kurie kol kas nėra išsamiai ištyrinėti, vizitavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, taip pat karaliai Jogaila, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras. Nė vienas kitas Lietuvos kurortas tokiu valdovų dėmesiu pasigirti negali, apskritai retam Lietuvos miestui pasisekė tokią istoriją turėti. 

Kazimieras Jogailaitis čia lankosi bent devyniolika kartų, kai kurie vizitai, panašu, keleto savaičių trukmės. Dažniau nei Birštone valdovas lankosi tik Vilniuje ir Trakuose. Įspūdinga.

300 metų aukščiausių valstybės pareigūnų istorijos.

Jeigu manytume, kad toks istorinis Birštono paveldas neįtikina, galima palyginti su kitais Europos kurortais, pavyzdžiui, su Karališkųjų Europos kurortų sąjungai priklausančiu Čekijos kurortu Marianske Lazne, kur vienintelio kurortą lankiusio Anglijos karaliaus Eduardo VII vizitams į šį kurortą atminti ir kurorto išskirtinumui pabrėžti sukurti šio karaliaus vardo mineralinio vandens šaltinis ir paminklas istorinėje vietoje, karaliaus vardu pavadinti restoranas, pasivaikščiojimo takas ir net firminis patiekalas restorane. Tai yra gražios, sėkmingos istorijos įprasminimo objektai ir traukos objektai.
Ar Birštonas karališkas kurortas? 

Žinoma, į Marianske Lazne kurortą karalius Edvardas vyko tikrai kurortiniais tikslais, taip kaip mes dabar suprantame, ilsėtis, gerinti sveikatą. Apie tai liudija ir dokumentinė medžiaga.

Nedaug turime duomenų apie tai, kaip mūsų valdovai karaliai leido laiką Birštone. Bet bent jau iš Kazimiero atvykimų intensyvumo ir buvimų trukmės drąsiai darau išvadą, kad važiuoti į Birštoną vertė ne tik pareigos, bet ir šioje vietoje užkoduota tinkama geram poilsiui atmosfera. 

1905 metais karalius Edvardas Marianske Lazne kurorte atidaro golfo aikštyną. 

O ar yra Lietuvos valdovų gyvenimo atspindžių Birštone, kurie susietų senąją praeitį su dabartimi? Yra. 

Tai Nemuno apglėbti pilies kalnas, kuris dalyvauja ir pačioje pirmojoje mums žinomoje Birštono istorijoje, ir Žvėrynas – vienas didžiausių ir įspūdingiausių savo gamtiniu kraštovaizdžiu Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. 

Valdovų atvykimus liudijantys gamtos paminklai, kurie kadaise formavo visą šios vietovės ypatingumą. Ir, neabejotinai, valdovų rezidavimo ir poilsio eigą. Saugus ir patogus miegas ir geros kokybės pramogos. 

1382 metais ordino kariai norėjo į pilies kalną, bet gynėjai buvo stipresni. Čia jau gyveno lietuviai ir ši vieta buvo jų, ir buvo sava. 

Dabar jau žinome, kad, tepraėjus devyniolikai metų, Birštono pilyje vyksta kitas ypatingas įvykis – susitinka Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos kunigaikštis Vytautas. Čia jie dirba, priima sprendimus. Taip, kaip darys dar ne vienas Lietuvos valdovas. 

Man, kaip istorikui, malonu matyti, kai miestai švenčia savo senąją istoriją, kalba apie ją. 

Nes tai mums primena, kad valstybė gyvuoja ilgiau nei 30, 100 ar 200 metų. Ir mes esame šių tradicijų tęsėjai.

Žmonės visada susitelkia apie tai, kas vienija, apie tai, kas įkvepia pasididžiavimo. O senoji ir pozityvioji istorija gali vienyti ir suteikti pasididžiavimo, nes ji taip veikia.

Drąsiai sakau, kad Birštono pirmoji istorija ir valdovų buvimo čia istorijos yra miesto sėkmės istorijos, pasiruošusios, kad būtų permąstytos naujai. 

2021 metais, kreipusis į Slaptąjį Prūsijos archyvą Berlyne, buvo gauta seniausio išlikusio Birštono paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, tai yra, Vygando Marburgiečio kronikos 1464 metų vertimo į lotynų kalbą, kopija.

Seniausiame istoriniame šaltinyje Birštonas įvardintas žodžiu „BRIST“. 

Sveikinu Birštoną, kuris vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų gali matyti tokį seną savo miesto užrašymą, daugiau kaip 500 metų amžiaus. Ir sveikinu gražaus gimtadienio proga. 

Paskutinį kartą redaguota: 2022-06-28
Galerija