Vieną dieną Nemajūnuose

Vieną dieną Nemajūnuose

Nemajūnų Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bažnyčia

Nemajūnų Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bažnyčia

Didelė šventė, pažadėta iškilmių, o miestiečiai galvatrūkčiais pasileido žaliumosin. Diena graži, saulė žeme ritinėjas, augmens iš proto eina bevešėdami, - kur čia miestietis besusilaikys namie, kai tą valandą laisvas nuo pareigų. Bet ir Dievulis pagarbinti bent sykį per savaitę - pareiga; tam jis ir atleidžiamas nuo kitų darbų. Ir buvo koktu, kad žmonės mažesni darosi didesniu, malonumą sau - virš pareigos Dievui.

Bet kai apsidirbome bažnyčioje, tai ir mane paeme nerimas,  pasiilgimas nemiesto.

- Turiu brolį kleboną Nemajūnuose, pačioje panemunėje, už Birštono. 40 kilometrų, pusantros valandos kelio, keturi litai iš kišenės. O šilelis kaip rūtų darželis - sausas, svarus, nuo sakų kvapo net galva sukas; visus bronchičius, ta žiemos pašalą, išvarys. O smėlio, smėlio! To šiltojo smėlio kojoms.maudyti! O erdvės - į visus kraštus. Kalnai ant kalnų... O Nemunas...

 - Plaukia žąselė per Nemunėlį... - provokatoriškai pragydo Čiurlionies galerijos direktorius Paulius G.
 - Kir ga ga, kir ga ga, per Nemunėlį, - pritariau visa širdim, visu noru, visu pasiilgimu gamtos. 

Ir mes dundėjome per Nemunėlį - Vytauto Didžiojo tiltu, per Garliavą, Išlaužą, Prienus, Birštoną, lyg būtume vijęsi mūsų artimus, kurie laisvi iškurnėjo džiaugtųsi ištaigautų, o mudu vienu du per prievartą namie paliko budėti. Bepiga budėti Jūrmaloje kur ant plikos uolos, ten vis tiek žmonių nėra; ar šventą, ar šiokiandėj - tas pats pareigų ėjimas. Bet atstoti kkus, būti kitų auka - tai pasišventimas. Ar užmokės už tai Dievulis, ar neužmokės: jei yra progos, atsilyginkime patys sau už visas cnatas.

Pusantros valandos susikaupimo, parengimo vietos būsimam nusiteikimui, ir mudu išmeta svetimam krašte, už pasakos septynių mylių ir keleto upių: neužmirškit, kad ir Jiesios upė tenka perplaukti. Žinokitės, papėsčiuokite pusvalandį.

Ar begali būti malonesnė prievarta, kaip ištrėmimas gamtos prieglobstin!

- Povilai! tuojau nusiaukime pušnis, nes vieta, kur atsiradome, šventa yra; nuštilkime plepėję pašalines istorijas, nes mane slegia šventyklos kilnumas: ar užmiršai, kaip nustėra žmonės, įėję į rūmą, kur Dievas gyvena? Pagerbkime Didžiąją Gamtos Dvasią ir kepures nusiimdami, nes vis tiek prakaitas srovėmis zliaukia. Apsidairyk - niekur aplinkui gyvo žmogaus, o jo darbo žymių visur. Nė mažiausios negyvos vietos, plikų uolynų, dirvonų, žvirgždynų. Lietuvoje ir Varėnos „Sachara" želdo puikių puikiausius pušynus, - leisk tik daigams nors metelius užsiglausti užuvėjon ir įsikabinti šaknelėmis. Čia Saulė motutė žadina kiekvieną pėdą: pelkelę, kad varlės turėtų kur krankti, kiekvieną pievelę, kad žiedai žydėtų ir mergeles viliotų vainikų pintųsi, kiekvieną šlaitelį krūmams vešėti ir kalną ar lomą augmenų galiūnams rangčiomis dangaus siekti. Kur tik bent lašas drėgmės, ten ir gyva, ten jau seka savo pavasario pasaką. Ar tu, Povilai, girdi ir supranti? Susikaupk gerai, tai išmoksi augmenų kalbos, kaip daktaras Dolitlis išmoko gyvulių kalbos.

O stebuklingiausią tai dirva. Pasitelkė artojas pasaulio karalienę Saulę, savo valia užvaisė žemę močiutę ir liepė pridaiginti jam ne mišinio, kaip pievoje, visokių gražybių ir naudybių, bet visa ko skyrium ir po daug. Ar tu matai, Povilai, kaip rugeliai liūliuoja? Dabar jie žali, bet neilgam; tai tik vaikiškas jų žaliumas: tuoj ims vyriškai blaivėti, o paskui gale amžiaus silpnai geltonuoti. Kvieteliai ilgiau žaliuoja, užtat ir jų pagina vaškinio geltonumo. Čia šakniavaisiai, čia ankščiavaisiai, čia kitokių varpuočių.

Kai visa taip pradeda tarpti, pavergia sau visų simpatijas, ir mudviejų, štai juk tiesa. O artojų visas viltis užvaldo. Ar tu matei, Povilai, kaip pats sėjėjas nustemba, kai pradeda želti ir augti? Kas čia darosi? Ar tai sėjėjo burtai, ar To, kurs laisto ir užauglį duoda? Ar tik Gamtos laumės? Ir nebesti artojui nieko gražiau ir maloniau pasaulyje, kaip braidžioti po pražydusią pievą, kaip vaikščioti ežiomis, lankyti „paruges". (Tai bendras aukštųjų javų pamūrės vardas.)

Kiek kartų, atmeni, aš tave viliojau; ką beskęstame miesto gatvių dulkėse, ką besukinėjamės kojas kietai grįstais takais, geriau pasieškokime parugės. Išeidavom, ieškodavom ir nerasdavom: parugių esama toli už miesto, o miesto dulkės ir ten mus sekdavo, automobiliai tarkšdavo ausysin kaip ir mieste. O mes buvome pasiilgę tylos ir grynumo. Ne tos tylos, kaip kapuose, tik tos, kaip bažnyčioje, kur maldas šnabžda, - kur sparčiai auga, žiedus kraunas, žiedai kvepia vilioja, o užsivaisę krinta, kur vaisius bręsta. Tegu tegu... tegul darosi, kas turi darytis - vaisius.

Ar tu matai, Povilai, kaip iškilmingai gamta atlydi vaisių? Želmuo, stiebeliai, lapai, žiedai. Šlama, ošia, linguoja, supa, lyliuoja. Močia žemė peri, tėvas oras dainuoja raminančią dainą. Bet yra gamtai ir savi vargonai, tai paukščiai ir jų chorai. Klausyk! Šiapus Nemuno šilelyje kokiuo lietaus laukimu siaudžia: au au, au au, au au... ir taip be galo. Anapus Nemuno girioje be krašto galo kitas kitaip skardenas: au au au, au au au, au au au... vėl be galo, lyg pasikartojąs aidas. Šie paukščiai per daug kilometrų ramina: kantrybės, laukiamas lietus ateina. Teks ir mums, Povilai, bet nieko, nuo lietaus sušlapti nepikta; tai ne pelkėn virtus. O girios paukščių tiūstėp ir trystėp ne bet kam tinka girdėti; čia giesmės salonų šokių ritmu.

Taip mes susikaupę, tyla tylai pritardami, pamažu slinkom pakalnėn miestelio link; plaukte plaukėm per gamtą ir nenorėjom iš jos išplaukti, nebent vėl atsirastume kokioje užburtoje saloje su savais stebuklais. Ag ir atsiradom. Kažin kur nuošalėlyje dvi tankios šimtametės girelės, šimtų metrų tvirtovės zomatais apmūrytos. Tai kapai ir šventorius, o jame keisto, bet gražaus gotiko bažnyčia. Tai paminklai kun. Anzelmo Nonevičiaus čia klebonavimo. Lyg sargyboje brolio paminklų čia pat karšta, profesorius Nonevičius3 pašilėje pasistatęs trejetą vasarnamių. Kultūra papildinėja gamtą. Laukai, šilai ir didelė upė. Sausa, priozonuota, prisakuota. Geri orą kaip neatmieštą pieną, o žvelgesiai aprimsta tik tolumoj. Švarus ir nesudriskęs bažnytkaimis.

Vakaras. Kloja gulti - uždarinėja langines, užtiesinėja iš vidaus, kad Saulė šviesuolė neįspįstų, kad mėnulio išblyškęs veidas nebaidytų. Liaukitės! Ne to mes čia iš miesto atvykome! Rūsyje mes ir ten pagyvename; mūsų butai ten - akmeniniai šuliniai, kalėjimų karceriai; mūsų gatvės - urvai, kur saulės viename šone tematai arba visai jos nematai, kai rudenį ir žiemą žemai ji tepakyla. Užtat vieną pusę buto mums saulė nepakenčiamai prišildo, kai antra pusė lieka drėgna ir šalta. Ir gražiojo mėnulio mes ten bijome traukos, kad netaptume lunatikai ir neimtume naktimis vazotis. Saulę ir mėnesį mes ten reguliuojame elektra: sukt - ir šviesu, sukt - ir tamsu. Mes ten įtakos darome šviesai, ne šviesa mums. O kam mums tos apsčios šviesos, kad mes ten težiūrime į vieną punktą, į tuos vienus kelius kvadratinius centimetrus, ar tik sau po kojų, kai kur skubinamės; o skubinamės visados. Pasaulio karikatūra, gamtiškoji šventvagystė. Čia, va, priešingai - vienos platybės. Prasivėrei duris, ir tau keli ar keliolika kilometrų prieš akis. Lai akys ilsis ir jų žemažiūrybė reguliuojasi. Tegul plaučiai traukia gryno oro, ozonuoto ir sakuoto, dieną ir naktį, - taip mes čia neilgai teviešėsime. Palikite atlapas duris ir langus - pliksiai vagių nebijo, o jų kaip tik ir nėra pas jus. Lai pučia, lai šviečia, kaip sau nori, o ne kaip mes norime.

Ak, kokia naktis! Mieste mes buvome pamiršę, kad toki esti. Ištisas majestotas, pradedant nuo nakties preliudijos - uodų. Ir padaryk tu man tokį balso plonumėlį, tokią svajing melancholiją: „Broliūūk, broliūūk!" O čia uodo taisomasi padaryti didžiausią žiaurybę - atsigerti tavo kraujo. Prisičiulpė, išputo kelissyk storiau, tik raudonuoja tavo kraujas pilvo maišelyje, kaip tyrėjo probirkoje. Ir ima juokai. Ak, tu, veidmainy, sukčiau! Kraują už kraują! Deja, ne tavo, tik mano paties... Pliaukšt ir kraugerio nebeliko, o tau vis tiek liko niežtįs papautas ant rankos ar kur už ausies visai nakčiai, jei ne dviem dienom. Tai įkyru, sakysime? O be uodų pavasarį neįsivaizdinsi vakarinės melancholijos, kaip rudenį be svirplių

Miegas neima, o nemigo nuovargio nejauti. Snaudi ir tau gaili, kad iki šiol vis dar neturime prietaiso patamsyje rašyti - kiek gražių vaizdų užfiksuotumei, kiek rastumei tokių palyginimų, kokių tau blaiviam niekados nepasivaidina!

Nakties vėsumas nubaidė uodus, jie dabar kur užuvėjoje džiaugias laimėję. Dvi valandas visiškai tylu, tokia rimtis, lyg pačiai gamtai apsnūdus. Laimingas esi, jei su ja ir pats nepavirtai negyvėliu ilgiausioms aštuonioms ar net dešimčiai valandų. Kiek nuostolio būt buvę! Tu gi nebūtumei sąmoningai dalyvavęs daugybėje gamtos procesų. Nebūtumei jutęs, kaip augmens rasą geria, kaip lapus želdinąs, kaip pumpuras kraunas, o kitus jau ir plėšo, kad žiedas pasileistų. Visa tai su akompaniamentu gamtos vargonų - paukščių.

Miesteli! Tu gi nebežinai, kad pirma dalis paukščių koncerto esti dienelei švintant. Jie gamtos vardu sveikina Aušrinę. Heliosui gieda iškilmingąjį himną. Gieda ir paskui, kelissyk per dieną, bet jau toli gražu nebe taip iškilmingai. O skirtumo tiek, kiek tarp giedamos maldos ir žaislo. Kas tą paukščių himną pirmą-antrą valandą išgirdo, nebeužmigs. Kas jo neišgirdo, pramiegojo gamtos stebuklą.

Trumputė pavasario nakties tyla ūmai ir visai netikėtai praplyšta, ligi tik švisteli patys pirmieji aušros spinduliai, ne, ligi tik praskysta dar visai neznaimiai nakties tamsa, gamtos vargonai paleidžia visą akordą, lyg atlydėdami iš už horizonto pačią Aušrą gražuolę, Saulę maitintojėlę. Nugi mano nebežinota, kad Lietuvoje tiek daug giedančių paukštelių. Dievuli tėveli, kas čia darosi anksti rytą! Pro atvirą langą įsirito banga balsų, mėginau suskaityti, keleriopų. Vienas, du trys... dešimt. O kas ten suskaitys choro chaose, kiek ten asmenų gieda tuo pačiu ir ne tuo pačiu balsu! Čiulba, kliauga, čirena, čirškia, švilpia, tiriliuoja, juokias ar verkia, o viską tiek aistringai, tokiuo atsidėjimu, iš tokio širdies pilnumo, kaip tik patį Aukščiausiąjį liaupsinant. Lyg kas po pat langu būtų pastatęs ar medžius prikabinėjęs šimtą narvelių, pilnų giesmininkų.

Ne, ne taip: rodės lyg palangėje medyje kabėtų maišas, pilnas paukštyčių, triukšmaujančių, čerškančių, kaip ūžia triukšmauja į sietą pagautas bičių spiečius, ar giesmininkų parodoje, kur jų šimtas sukabinėta sienoje nuo žemės iki lubų.

Kuo jie visi vardu ir kokie jie rodos gražuoliai, elegantai, vikruoliai? Norėjau patirti, tik dar nepraskydusioje tamsoje jų nesimatė. Ir gerai: įspūdis liko dar didesnis, nes paslaptingesnis: lyg sodelio medžiai patys būtų giedoję Heliosui himną. Na, palaukite, pabaigs aušti - aš jus visus suskaitysiu! Ir šokau keltis, nors nedaug tegulėta, vos penketas valandų: čia buvo gana to. Turėjau gražią intenciją - su savo brevijoriaus „Aušrine" prisidėti prie paukščių choro, kad daugiau būtų garbės Aukščiausiajam. Bet kol apsitaisiau, visiškai prašvito ir visi paukščiai paukšteliai, lyg dirigentui lazdele mostelėjus, ūmai nutilo.

O kas pasidarė? Pasimeldus reikėjo darbo imtis, pasitiekti gerus pusryčius sau ir tiems, kurių dabar pilni lizdeliai. Ir švilpęs šnekutis antai snape neša kažką riebų, drūtų - vieną didžiulį vabalą nutvėręs ar visą saujelę mažų prisigaudęs? Ilgai sukiojos švaistės į visas puses gudraudamas, kad kas ne¬pamatytų, kur įlįs, kur jo lizdelis su vaikeliais: tos didžiojos jo paslapties. Tačiau ar nusimanydamas jau viską padaręs vaikams apsaugoti, ar pareikšdamas man pasitikėjimą, šmūkštelėjo į uoksą po stora beržo šaka, kaip tik man čia pat bestovint. Ne tokia pasirodė kielelė. Tai aukštai nutupia, tai žeme pabėgėja vis dairydamasi į mane, vis viliodama, kad ja pasekčiau, aišku, tolyn nuo jos lizdelio ir vaikų. Ak, tu kytreiva! Ji neišsidavė iki galo ir man matant niekur neįlindo. Patvaresne už šnekutį.

Zuja bėginėja paukštytės po žolėtą pievą, skraidžioja šaudo ore gaudydamos museles. Valandą antrą pusryčiavo ir kažin kur dingo. Turbūt pogulio sugulė ar džiaugias savo šeimynėle savo salonuose.

Giesmininkams nutilus, ūmai ir netikėtai lyg su yla pervėrė klausą, rodės, brutalus, visai ne į akordą ryto koncertui, riksmas: Kva kvaa, kva kva kva! įžago tylą višta, padėjus kiaušinį. Jautei jos gimdymo skausmą, laimei, neilgai trukusį, o paskui triumfo skelbimą pakartotinai. Tačiau joks muzikas nebūt pasakęs, jog ir tai ne į ryto akordą. Kaip tik to reikėta kontrastų harmonijai.

Jai nutilus, pasigirdo plonutytis kūdikiškas šunyčio pasiskundimas, kad jam rytą darosi vėsu, o mama kalė kažin kur dingo ir jo nebešildo. Ir taip gaili to mažiuko, nors šokęs bėk pasiimti ant rankų, priglausti prie savęs, sušildyti ir numaldyti... Šiaip taip, šiaip taip; šit..., šit..., šit... Tai bernas išėjo į sodą šėko pasipjauti arkliams, kuriems teks mėšlo vežimai traukti. Na, ima ir žmonės eiti savo pareigas, bet tai jau nebe taip įdomu. Bėgsiu paupin dar ko nors biologiška pagauti. 

Atsisėdau aukštame kriaušiuje ir rašau, rašau, nė nepajudėdamas. Tik žil žil žil, lyg būtų mane žąsiukai apspitę. Apsidairiau, ėgi jų ganomasi net antrame plataus Nemuno krašte. Tai vandeniu atėjo toks aiškus jų balsas. įsiklausiau ir ėmiau vaizduotis gimtojo savo kluono vaizdą, kur moteriška į kūdrą iškratė visą anderią žilių-žąsyčių. Ot, būdavo muzika - nieko malonesnio nebeišgirdau nė simfonijoje! Tiek ten raminančios nuotaikos, pilniausios laimės ir pasitenkinimo.

Įsižiūrėjau į pulką, o tas pulkas ėmė plaukti skersai Nemuną tiesiai į mane. Mažiukai yrės taip lengvai, lyg nė justi nejuto smarkios srovės, kuri bet ką nuneša. Lydi žąsinas ir keturios žąsys. Išlipimas ekspedicijos. Pirma generolai sustojo sargyboj ir laukia. Paskui juos už kits kito, už kits kito žąsyčiai kabinas stataus kriaušiaus ir sklinda po pievelę. Aš sėdžiu aukščiau. Jie manęs nežiūri. Užtat viena senė atsistojo sargyboje vaikų iš mano pusės. Ir stovėjo stovėjo, kaklą kaip vėzdą aukštyn iškėlusi, akių nuo manęs neatitraukdama. Man matės labai ilgai truko, kol senė įsitikino, jog aš nieko bloga joms nerengiu, ir nurimo. O kitos senės tuo tarpu sustojo į eilę ir, pasikliaudamos sargyba, ramiai sau įsižiūrėjo į atliktą kelione, per Nemuną. Žiūrėjo ir žiūrėjo visos keturios, žąsinas ir žąsys. Ir man buvo aišku: jie Nemuno romantikai, įsimylėję jo vandenį, jo krantus, jo šlaitus. O jaunimas lesa, tik lesa. Pagaliau visi sutūpę pokaičio, virškinti. Neilgam: jaunas skilvys tuojau viską suvirškino, ir vėl visi žąsyčiai paplito po dirvonėlį. Atsirado tarp mūsų abipusė simpatija: man buvo gražu, o pulkeliui buvo ramu ties žmogum būti.Vaiižgantas. Raštai, 8 t.

Nejaugi tie mieli žiliukai virs baltomis žąsimis ir savo buvimą pabaigs ordinariškai dideliame kurio vokiečio pilve per šv. Martyną?

Turtingi įspūdžių, klebono sočiai privaišinti sugrįžome į miesto prozą.

Vaižgantas. Vieną dieną Nemajūnuose // Raštai. - Vilnius : Pradai, 1994-[2002]. - T. 8.-- P. 447-454.

Paskutinį kartą redaguota: 2020-02-26