2021 m.

„PO ŽVAIGŽDĖTU VASAROS DANGUM. LITERATŪRINIAI VAKARAI BIRŠTONE 2021 M."

Paskutinį kartą redaguota: 2023-01-24

Projektas „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“ baigėsi šventiškai

Visą vasarą kvietėme pamiršti kasdienybę, keliauti laiku į pasimatymus su mažai pažįstamomis asmenybėmis, kurios susijusios su Birštono kurorto kūrimosi istorija, jo reklama, žinių apie jį skaida, projekte „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Birštono savivaldybė. Rugpjūčio 18-ąją Birštono kurhauze vyko paskutinis projekto vakaras, kuriame dalyvavo žavingoji, žmonių širdies aktorė Virginija Kochanskytė ir saksofonininkas, tarptautinių konkursų laureatas Laimonas Urbikas. Muzikinė improvizacija nukėlė į tarpukario Birštoną, kuomet ir buvo pastatytas vienas svarbiausių kurorto pastatų – medinis kurhauzas. Jame vykdavo koncertai ir pramogos, kurių metu spurdėdavo širdys, koketiškai spindėdavo akys, skambėdavo poezija ir meilės prisipažinimai. Į tokį Birštoną nukėlė Virginijos Kochanskytės improvizacija „Birštonuokimės“. Meilės ir linksmybių, jaunystės šėlsmo ir atostogų kurortiško lengvabūdiškumo nuotaikos įkūnytas aktorės personažas ištrynė ribą tarp šiandien ir vakar, dialogo ir minčių srauto, poezijos ir prozos... Visa susiliejo į vieną poetinės minties, meilės dovaną. Skambėjo ne tik Vaižganto, Kazio Binkio, Balio Sruogos, bet ir Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Česlovo Milošo bei kt. autorių poezija. Šoko eilės viena kitą atliepdamos, papildydamos, kurdamos šventišką projekto pabaigtuvių nuotaiką.

O džiaugtis tikrai yra kuo. Ne tik keliavome istoriniais Birštono kurorto takais, klausėmės istorinių asmenybių samprotavimo, dėstytojų, muziejininkų ir kitų savo srities žinovų paskaitų, bet projekto dėka papildytas mūsų istorinis lobynas. Pirma kartą, po 159 m. nuo Teodoro Narbuto rašinio „Birštonas. Istorinis aprašymas“ paskelbimo, minint kurorto veiklos 175 metų sukaktį, jis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir yra prieinamas visiems susidomėjusiems Birštono viešosios bibliotekos interneto svetainėje. Tuo ypač džiaugtųsi ir apie Birštoną rašęs Antanas Vienuolis-Žukauskas, kuris, kaip sužinojome, buvo kultūrinio turizmo pradininkas Lietuvoje ir skatino atrasti aplinkoje gyvenusių žmonių pėdsakus, pasidžiaugti tuo, ką anksčiau gyvenusieji yra sukūrę, skatino pasakoti įkvepiančias savo krašto istorijas.

Už galimybę sijoti laiko tėkmę ir dalintis rastais turtais Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė nuoširdžiai dėkojo Lietuvos kultūros tarybai, Birštono savivaldybei bei partneriams: laikraščių „Gyvenimas“ redaktorei Ramutei Šimukauskaitei, „Naujojo Gėlupio“ redaktoriui Mantvydui Prekevičiui, „Krašto vitrina“ direktoriui Vaclovui Sinkevičiui, Birštono turizmo informacijos centro direktorei Rūtai Kapačinskaitei, Birštono kultūros centro direktoriui Zigmui Vileikiui.

Dėkojame, kad buvote su mumis gyvai, mintimis, širdimi, skaitydami paruoštus straipsnius. Dėkojame už jūsų supratingumą įgyvendinant karantino reikalavimus, gražius žodžius, plojimus, už kiekvieną jūsų žingsnį, kad susitiktume. Iki kitos vasaros!

Anot rašytojo Antano Vienuolio, sveikatina ne tik kraštovaizdis ir kurortiniai ištekliai

Rugpjūčio 13 dieną, penktadienį, birštoniečiai ir kurorto svečiai, dalyvavę Lietuvos kultūros tarybos ir Birštono savivaldybės remiamo projekto „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“ renginyje, prisiminė visuomenininką, rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską, pažvelgė į XX a. pradžios Birštoną jo akimis ir širdimi.

Labai gražiai, širdingai, lyg geriausią draugą rašytoją pristatė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius Tautvydas Kontrimavičius. Jo dėka sužinojome įdomių faktų ir gyvenimiškų istorijų, kurios siejosi su svarbiais Vienuolio gyvenimo ir kūrybos įvykiais. Savo pranešime svečias kalbėjo apie rašytojo gebėjimą tiksliai matyti ir atvaizduoti tikrovę. Tai lėmė jo patirtis būnant pirmuoju ir vieninteliu karo korespondentu. Dėl šių savybių rašytojo straipsniai visuomenėje stipriai rezonuodavo, turėjo įtaką, buvo puiki reklama Birštono kurortui. Taigi, ir aktorės Olitos Dautartaitės oratoriškai, ekspresyviai skaityti rašytojo publikuoti straipsniai apie poilsį Birštone neliko nepastebėti. Juose Antanas Vienuolis-Žukauskas mini, kad pirmą kartą Birštone apsilankė 1926 m. Tuomet, kaip jis sako, Birštonas jį savais vandenėliais taip pagydęs, kad ištisus aštuonerius metus nereikalavo jokio remonto, todėl geru žodžiu minėjo ir kitiems piršo. Savo tekstuose autorius labai gailėjosi, kad kai kurie lietuviai pernelyg išlepinti ir bodisi Birštono kurortu. Paminėta, kad jiems trūksta pramogų, tačiau pačiam rašytojui, kaip ir „kitiems gamtos ir gimtojo krašto mylėtojams Birštonas – neišsemiama gražių naudingų sielai ir kūnui pramogų vieta“.

Iš šių dienų perspektyvos, kaip teigė Tautvydas Kontrimavičius, Vienuolį galima vadinti kultūrinio turizmo pradininku Lietuvoje. Rašydamas apie įvairius kurortus, jis nuolat apgailestaudavo, kad juose per mažai kultūrinės programos, nesuteikiama peno sielai. Vien dairytis į kraštovaizdį – tarsi savaime aišku, bet rasti krašto legendų, ypatingų istorinių vietų – tai jau kultūrinis turizmas. Jo tekste apie Birštoną galima pastebėti gebėjimą kurpti magiškas, užburiančias istorijas apie miestą. Vien ko vertas jo pasakojimas apie saulei nusileidus šile atbundantį miškinį, kuris ima pūsti savo dūdelę:

„Iš pradžių jis pučia nedrąsiai, vis užsikirsdamas vis kažin ko pasiklausydamas, bet kai Nemunan sužiūra iš dangaus milijonai žvaigždžių, miškinis įsidrąsina ir tralialioja tralialioja taip gailiai, taip melancholiškai, kad , regis, jo dūdelės garsai pasiekia ir pačias kiečiausias širdis. O tralialioja jis iš meilės: mat kartą, pakedenęs samanas, pamatė jis prie Vytauto šaltinio gražią mergelę. Pamatė, susidomėjo, susižavėjo, įsimylėjo ir – sudiev senio ramybė.“

Taip ir norisi aplankyti Birštoną, o sulaukus saulės laidos, išgirsti tą stebuklingą traleliojimą... Ne veltui vakare dalyvavo ir klarnetininkas Valdas Andriuškevičius, kurio muzikavimas sukosi, vijosi aplink rašytojo tekstus, suteikdamas nepaprasto lengvumo ir paslaptingumo. Taip, kaip ir mėgo rašytojas savo veikloje ir kūryboje. Tai išryškino ir sumanus aktorės Olitos Dautartaitės režisūrinis sprendimas – skaityti pasakojimą „Mano krikšto tėvo kumeliukas“, kuris iki sielos gelmių, iki ašarų sujaudino žiūrovus, o išaiškėjus, kad turi biografinių momentų – sukrėtė.

Vakaro metu priminta, kad Antanas Vienuolis-Žukauskas įsteigė pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų – Antano Baranausko klėtelę. Ten jis priimdavo ekskursijas, pasakodavo istorijas. Taip jis stengėsi kurti kultūrinio turizmo tradicijas Anykščiuose. Skatino keliautojus žvalgytis, atrasti aplinkoje gyvenusių žmonių pėdsakus, pasidžiaugti tuo, ką anksčiau gyvenusieji yra sukūrę. Rašytojas teigė, kad sveikatina ne tik aplinka, kraštovaizdis, kurortiniai ištekliai, bet ir žmonių svetingumas, geras žodis, gebėjimas pasidalinti kultūriniais, istoriniais turtais.

Nejučia vakaras per Birštono istoriją, rašytojo gyvenimo kelią, atvedė į savo pačių vidų. Neabejotinai kiekvieno, bent jau daugelio, širdyje sukirbėjo klausimas, „O kiek aš esu svetingas kurortaujantiems, koks mano indėlis į miesto įvaizdį, ar tinkamai jį reprezentuoju? Kiek gydančių frazių esu ištaręs?“

Istoriko T. Narbuto tekstas apie Birštoną pirmą kartą nuskambėjo lietuviškai

Birželio 17 d., įgyvendindami projektą „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos ir Birštono savivaldybės, kvietėme pažinti Birštoną Teodoro Narbuto raštuose. Renginį moderavo ir pranešimą apie istoriką Teodorą Narbutą skaitė hum. m. dr. Reda Griškaitė, tekstus, kurių vienas, istorinis Birštono aprašymas, lietuvių kalba nuskambėjo pirmą kartą, skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius, muzika vakarą svaigino fortepijoninis trio „AMICI“.

Kaip visuomet hum. m. dr. Redos Griškaitės širdimi išieškoti žodžiai ir faktai apie Teodorą Narbutą – jaudino ir kvietė didžiuotis savo istorine praeitimi. Viešnia džiaugėsi, kad pagaliau ir pirmasis lietuvis istorikas Teodoras Narbutas, rašęs XIX a. pradžioje, ypač savitoje kultūrinėje aplinkoje – Rusijos imperijoje, rado vietą Birštono istorijoje. Pirmoje renginio dalyje ji supažindino su Teodoro Narbuto asmenybe. Jis XVIII a. pabaigoje, būdamas vos 15 m., studijavo karinę architektūrą. Šios studijos ugdė meilę ir atsidavimą savo kraštui, kuri skleidėsi net ir jo Šiaurių dvare. Ten jis garsėjo kaip modernus dvarininkas, o, anot R. Griškaitės, tai buvo ir intelektinė sala, kurioje buvo kaupiamos lietuviškos senienos (dailės kūriniai, archeologiniai radiniai, numizmatika ir kt.) bei turtinga biblioteka. Istorinei, literatūrinei veiklai T. Narbutas atsidėjo apkurtęs ir dėl to metęs inžinieriaus darbą, kuriame buvo užsitarnavęs kapitono vardą ir gavęs ne vieną apdovanojimą. Nors tuomet jam buvo tik 28 m., tačiau jau buvo sukaupęs pakankamai šaltinių ir galėjo ryžtis rekonstruoti seniausią mūsų tautos istoriją. Juolab, kad net ir spaudoje sklandė idėja, kad jau laikas Lietuvos istoriją parašyti tikram lietuviui, nes kitataučių ji buvo iškraipoma dėl nuostatų apie pagonybę ir vienas kito kartojimo. Manyta, kad tik tikras lietuvis turi galimybę objektyviai pavaizduoti praeitį. 1835-1841 m. Vilniuje vienas po kito pasirodė 9 lietuvių istorijos tomai „Lietuvių tautos istorija“. Iki šiol tai didžiausias lietuvių istorijos veikalas.

Antroje vakaro dalyje aktorius R. Bagdzevičius įtraukiančiai perskaitė 1862 m. paskelbtą Teodoro Narbuto tekstą „Birštonas. Istorinis aprašymas“. Jį šiemet, 2021 m., pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė hum. m. dr. R. Griškaitė. To meto garsios asmenybės, T. Narbuto, dėmesys Birštonui – neatsitiktinis. Jo 1862 m. paskelbtą straipsnį inspiravo mūsų mylimo gydytojo, literato Stanislovo Moravskio kūrinys „Nuo Merkinės iki Kauno“. Kita vertus, kaip pastebėjo dr. R. Griškaitė, T. Narbutui imponavo Nemunas. Prie šios upės prabėgo 3 gražiausi darbiniai jo gyvenimo metai. Prie jos darė istorijos ir etnografijos tyrimus, kurių metu 1805 m. rastas stabmeldiškas žaibo ir griaustinio deivės Perkūnaitėlės atvaizdas, aplankė amžinybės ir pomirtinio gyvenimo deivės Velionos šventyklos vietą ir kt. Būtent dėl to T. Narbutas manė, kad be Nemuno tyrinėjimų neįmanoma atkurti senojo lietuvių tikėjimo. Jis jautė, kad šioje upėje yra užkonservuota mūsų tautos praeitis. „Pasakykite, iš kur kilęs vardas Nemunas ir aš apsakysiu, iš kur esame mes, lietuviai“, – sakė jis.

Didžiuojamės, kad pagaliau, po 159 m. nuo T. Narbuto rašinio „Birštonas. Istorinis aprašymas“ paskelbimo, minint kurorto veiklos 175 metų sukaktį, jis buvo išverstas į lietuvių kalbą. Pagaliau galime savo istorijos aruodą papildyti dar vienos unikalios asmenybės, istoriko žvilgsniu pamačiusios ir įamžinusios Birštoną, tekstu. Juk visi mes gyvename praeities glėbyje. Ir tik jį pažinę, galime jaustis saugiai.

TEODORAS NARBUTAS. BIRŠTONAS. ISTORINIS APRAŠYMAS

REDA GRIKŠAITĖ. BIRŠTONO ŽENKLAI TEODORO NARBUTO RAŠTUOSE

V. Sirokomlė išpranašavo Birštono suklestėjimą

Jeigu žmonija nori eiti nauju keliu, turi prisiminti senąją būtį, kad nesisuktų amžinai tų pačių klaidų ir abejonių ratu.

(V. Sirokomlė)

Birštonas sugebėjo dominti ir įkvėpti didingas istorines asmenybes ir taip paliko savo pėdsakus. Paskutinį birželio mėnesio vakarą susitikome Birštono kurhauze pažvelgti į apie Birštoną lenkiškai rašiusio poeto, vertėjo, dramaturgo, komedijų, feljetonų, reportažų bei kelionių aprašymų autoriaus Vladislavo Sirokomlės (tikrasis vardas – Ludvikas Kondratovičius, 1823-1862) asmenybę ir jo sąsajas su Birštonu.

Pirmoji pažinties keliu su V. Sirokomle mus vedė literatūrologė, Vilniaus Universiteto Polonistikos centro docentė, mokslų daktarė Irena Fedorovič. Pranešėja kruopščiai ir detaliai pasakojo apie V. Sirokomlės gyvenimą, su dideliu užsidegimu demonstravo archyvuose rastas nuotraukas ir rankraščius, kurie prisideda prie to, kad jo gyvenimo paveikslas būtų ryškesnis, tikslesnis. Jis vertė iš vokiečių, rusų, ukrainiečių ir serbų kalbų. Kone pirmasis XIX a. tvirtino, kad vertimus galima prilyginti literatūros kūrybai. Č. Milošas apie V. Sirokomlę teigė: „Sirokomlė tam tikra prasme buvo tragiškas asmenybė. Turėjo neeilinį talentą kūrybai, tačiau visą gyvenimą jam teko kovoti su išsilavinimo stoka ir skurdu“. Tai patvirtino ir pranešimo metu atskleisti faktai. Literatūrologė gailėjosi, kad pritrūko laiko aptarti plačią ir be galo įdomią jo asmenybę, pilnai atskleisti sąsajas su Birštonu. Juk svarbią vietą V. Sirokomlės gyvenime užėmė turistinio pobūdžio kelionės po Lietuvą. Vilniuje išleido keletą kraštotyros ir kelionių įspūdžių knygų, svarbiausios: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ (Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna, 1858) ir „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ (Niemen od źródeł do ujścia, 1861). Šiose knygose autorius mini ir Birštoną. Garsino mūsų kurortą ir Varšuvoje leidžiame laikraštyje „Iliustruotas savaitraštis“ (Tygodnik Ilustrowany). 1861 metais, 3-iame tome buvo išspausdintas jo straipsnis „Birštono mineraliniai vandenys Lietuvoje“ (Wody mineralne w Birsztanach na Litwie, nr. 86, p. 183-184). Anot literatūrologės, sunku pasakyti, kada V. Sirokomlė aplankė kurortą pirmą kartą, tačiau spėjo, kad 1857 metais, kai rinko medžiagą veikalui „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Įdomu tai, kad rašydamas veikalą, V. Sirokomlė vienodai sėkmingą kurortinę ateitį pranašavo tiek Stakliškėms, tiek Birštonui, tačiau jau atidavus veikalą spausdinti, sužino apie gaisrą Stakliškėse, kuris sunaikino keliolika miesto namų, todėl reziumuoja: „Atrodo, kad šis įvykis padės Birštonui įgyti pirmenybę prieš pirmąją čionykščių mineralinių vandenų vietovę“. Žinoma, šis įvykis buvo reikšmingas Birštono suklestėjimo išvakarėse, tačiau pastebėtina, kad Birštono mineraliniai vandenys turėjo geresnį gydomąjį poveikį: „1852 m. vyriausybės nurodymu čia (į Birštoną, aut. p.) atvyko buvusio Vilniaus universiteto profesorius daktaras M. Abichtas, gydytojų valdybos inspektorius daktaras Povstanskis ir vaistininkas Kuševičius. Ištyrę cheminę vandenų sudėtį, jie nustatė, kad šių vandenų šaltiniai labiau nei kiti prisotinti druskų ir gali padėti gydyti daugelį ligų. Kitais metais jau 60 šeimų čia ieškojo sveikatos. 1855 m. Birštone pradėta statyti namus ir rengti vonias ligoniams“. Taigi, Birštono suklestėjimui įtaką turėjo ne vienas faktorius. Neatmestinas ir V. Sirokomlės veikalų įtaka skleidžiant žinias apie Birštoną, jo šaltinių gydomąsias galias ir kalvotas Birštono apylinkes, kurias „gražiai įvairina Nemunas, plaukdamas vingiais iš pietų į vakarus“.

Renginio metu pakvietėme ir į virtualią kelionę po Vilniaus rajone, Bareikiškėse, įsikūrusį jaukų Vladislavo Sirokomlės muziejų. Mūsų gidu buvo literatūros istorikas, muziejininkas, humanitarinių mokslų daktaras Juzefas Šostakovskis. Dabartiniame muziejuje, 12 km. nuo Vilniaus, nuo 1853 m. gyveno V. Sirokomlė. Savo kūryboje apdainavo Lietuvą, tiksliau, LDK. Kūryboje Sirokomlė lygiuojasi į A. Mickevičių, kuris yra romantizmo atstovas, tačiau V. Sirokomlės kūryboje jaučiama sentimentalizmo gaida. Be to, jo kūryba labai širdinga, skaitant norisi verkti, galbūt dėl to, anot pranešėjo, V. Sirokomlės kūryba taip neišpopuliarėjo. Perkėlęs dalelę muziejaus jaukumo į Birštoną, muziejininkas Juzefas Šostakovskis pasidalino savo spėjimu, kad Birštono kurhauzas buvo ta vieta, kurioje V. Sirokomlė 1860 m. susipažino su tuo metu čia grojusiu kompozitoriumi, gitaristu Stanislavu Ignacu Ščepanovskiu (Szczepanowski, Stanisław Ignacy).

Po pranešimų klausėmės fleitos garsų kuriamos pasakos persipynusios su aktoriaus Andriaus Bialobžeskio skaitomais V. Sirokomlės knygų fragmentais, kuriuose buvo minimas Birštonas ir jo apylinkės.

Renginyje dalyvavo ir verslininkas, istorikas, kolekcininkas Rimvydas Baranauskas, kuris džiaugdamasis, kad Birštonas didžiuojasi ir stengiasi dar geriau pažinti savo istoriją, Birštono viešajai bibliotekai padovanojo originalią, 1857 metais išleistą V. Sirokomlės knygą „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“.

Tie, kurie negerbia ir neprisimena praeities – yra pasmerkti gyventi praeityje. Nes tik iš praeities mes semiamės žinių, stiprybės, semiame patys save ateičiai, todėl dėkojame buvusiems kartu už tai, kad domitės ir didžiuojatės savo namais – Birštonu.

Renginys organizuotas įgyvendinant projektą „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“, finansuojamą Lietuvos kultūros tarybos ir Birštono savivaldybės.

Liepos 23 d. 19.00 val. kviečiame į Birštono kurhauze vyksiančius tradicinius S. Moravskio skaitymus, kuriuose apie XIX a. pabaigos aprangos papročius ir skonį pasakos architektūrologas, architektūros paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius, menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, S. Moravskio kūrybą skaitys aktorius Egidijus Stancikas, muzikuos smuikininkė Ilona Klusaitė bei gitaristas, jaunųjų atlikėjų konkursų laureatas Pijus Balevičius.

XIX a. mados atspindžiai Stanislovo Moravskio raštuose

Mūsų krašto pasididžiavimas – gydytojas, rašytojas, vienas įžvalgiausių savo laikmečio memuaristų Stanislovas Moravskis įkvėpė jau XVI-uosius skaitymus, kuriuose stebėjomės ir gėrėjomės XIX a. aprangos papročiais.

Juos pradėjęs architektūrologas, architektas, architektūros paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius, įžengė į sceną pasipuošęs XIX a. bajoro kostiumu, kurį atkūrė (projektavo, rinko detales, rekonstravo), pasitelkęs Lietuvos istorijos instituto mokslininkę Rūtą Gudzevičiūtę. Ištaigingas bajoriškas kostiumas prikaustė žiūrovų dėmesį, o dr. M. Daraškevičiaus pasakojimas apie kiekvieną kostiumo dalį kėlė dar didesnį smalsumą ir didžiavimosi savo kraštu jausmą.

Pasirodo, mūsų bajoriško kostiumo šaknys – rytų kultūra. Kaip ir ten, mūsų bajorai puošėsi garnio plunksnomis, kurias tvirtino segėmis, o štai žipono – ilgo, susagstomo viršutinio drabužio – ilgis priklausė nuo užimamos padėties: kuo ilgesnis, tuo ponas turtingesnis. Kadangi bajoriško kostiumo kilmė yra azijietiška, tai ir marškinių apykaklė buvo stati, aukšta, o paskutinė saga – būtinai deimantas. Privalomas kostiumo atributas – karabelė, lenktas kardas, kurį galima aptikti vaizduojamą ne vieno miesto herbe. Kontušas, rūbas, velkamas ant žipono, paplito 17 a. pabaigoje ir visą 18 a. buvo dėvimas bajorų. Kontušo juosta – irgi rytietiškas akcentas, bet jau 18 a. jos imamos austi ir Lietuvoje. Pirmoji šilko audykla įkurta Radvilų dvare, o garsiausia audykla – Slucko. Joje buvo išausta ir demonstruota juosta.

Demonstruotas kostiumas S. Moravskio jaunystės laikais jau buvo beišeinąs iš mados. Jį dėvėjo jau tik jo tėvas Apolinaras Moravskis. O štai apie naujai užgimusią bajorų kostiumo madą labai įdomiai, plačiu istoriniu kontekstu pagrįsdama įvairius mados niuansus, papasakojo menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė.

S. Moravskio laikas labai ypatingas tuo, kad nuo 18 a. pabaigos ir per visą 19 a. vyksta labai intensyvus kultūrinis bendradarbiavimas su vakarų kraštais, todėl įvyksta ir lūžis aprangos madoje. Rytietiškus motyvus keičia vakarietiškos mados vėjai, kurios vedlys – Anglija. Taigi, savo tvirtas pozicijas užima angliškas kostiumas. Frakas, atsiradęs 18 a. pabaigoje, per visą 19 a. išlieka pagrindiniu vyrišku drabužiu vakarų Europoje, o Vilniuje įsitvirtina tik 19 a. pradžioje. Tai pagrįsti dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė pasitelkė J. Peškos1808 m. tapytą akvarelę, vaizduojančią Aušros vartų gatvę, kur jaunimas jau vilki frakais ir ilgomis baltomis kelnėmis – vakarietišku kostiumu. Svarbus akcentas – ypač balti marškiniai, todėl Lietuvos bajorai neretai savo marškinius siųsdavo balinti į Angliją, nes ten buvo geriausia technologija. Tuo tarpu moterys irgi tampa labiau emancipuotos, todėl jų apranga tampa praktiškesnė, nebe tokia puošni, ima vyrauti trumpos šukuosenos, išryškinamas nebe liemuo, o krūtinė.

Kaip pabrėžė viešnia, mada labai greitai kinta, todėl jau po kelių dešimtmečių madoje vėl suklesti puošybos elementai moterų aprangoje ir imama gręžtis į praeitį vyrų kostiumuose, todėl ir dr. Mariaus Darašakevičiaus demonstruotas kontušas ima grįžti į madą, nes po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, pasidaro labai svarbu išlaikyti savo tapatumą.

Labai sudėtinga nupiešti visą S. Moravskio laikmečio madą, nes ji labai sparčiai kito įtakojama kultūrinių, istorinių, mokslinių, politinių ir kt. aplinkybių, tačiau menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė tikrai labai drąsiai, žaismingai, entuziastingai, naudodama ryškius pavyzdžius, spalvingas alegorijas įvedė į pristatomą laikotarpį.

Antroje renginio dalyje aktorius dr. E. Stancikas, lydimas muzikinių smuikininkės I. Klusaitės ir gitaristo, jaunųjų atlikėjų konkursų laureato P. Balevičiaus intarpų, skaitė S. Moravskio tekstus apie XIX a. madą. Tiesa, reikia pastebėti, kad naują, frako, madą S. Moravskis aprašė gana pašaipiai ir įtariai, tačiau, kaip jam būdinga, labai kruopščiai ir vaizdžiai.

Beje, aktorius dr. E. Stancikas šiuose skaitymuose dalyvavo pirmąjį kartą, todėl pasidalino savo nuostaba ir nepaprastai išlavinto literatūrinio skonio įžvalgomis apie S. Moravskio tekstus, kuriuos sulygino su K. Sabaliauskaitės „Petro imperatore“: „Jie tokie skanūs, tokie gražūs... Dabar neseniai baigiau skaityti K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“, kur irgi apie Peterburgo maskaradus rašoma, tai S. Moravskio žymiai skaniau parašyta vien todėl, kad jis užrašo tai, ką patyrė, o ne kaip K. Sabaliauskaitė išanalizavusi laikotarpį bando interpretuoti.“ Labai tikimės, kad po šio vakaro S. Moravskio gerbėjų ratas dar prasiplės ir pagaliau bus gautas finansavimas perleisti 1994 m. išleistą S. Moravskio knygą „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje“, nes po renginio priėję žmonės domėjosi, kur būtų galima ją įsigyti.

XVI-uosius Stanislovo Moravskio skaitymus tradiciškai organizavo Birštono ir Prienų krašto laikraštis „Gyvenimas“ ir Birštono viešoji biblioteka. Jų vadovės: redaktorė R. Šimukauskaitė, bibliotekos direktorė A. Jaskūnienė vakaro pabaigoje džiaugėsi ypatingu vakaru, dėkojo atlikėjams ir istorikei dr. Redai Griškaitei tradiciškai įteikdamos pirmuosius mūsų krašto jurginų žiedus.

Pasidžiaugta, nuoširdžiai padėkota ir skaitymų rėmėjams: Lietuvos kultūros tarybai, Birštono savivaldybei, mecenatui, intelektualui ir, galima sakyti, S. Moravskio atminimo globėjui Rimvydui Baranauskui, kuris negalėjo dalyvauti renginyje, bet atsiuntė šilčiausius linkėjimus iš Šiaurės jūros. Dar niekada linkėjimai iš Šiaurės taip nešildė kaip šįkart.

S. Moravskio skaitymai, kaip visuomet, buvo ypatingai įdomūs, žavingi, žaismingi, įkvepiantys skaityti jo knygas ir susitikti kitais metais.

Renginys organizuotas įgyvendinant projektą „Literatūriniai vakarai po žvaigždėtu vasaros dangum“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba ir Birštono savivaldybė.

Apie projektą

Projekto trukmė: 2021 03 01 – 2021 10 30

Projekto vadovė: Alina Jaskūnienė, el. p. alina.jaskuniene@birstonasvb.lt tel. Nr. (8 319) 65 760

Projekto partneriai: Laikraščiai „Gyvenimas“ ir „Naujasis Gėlupis“, Birštono turizmo informacijos centras, Vladislavo Sirokomlės muziejus, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Birštono savivaldybė.

Apie projektą. Projektu siekiama Aktualizuoti Birštono kurorto kultūrinį, istorinį palikimą, stiprinant bendruomenės pasididžiavimą savo gyvenama aplinka, didinant įtrauktį ir dalyvavimą kūrybiniame procese, skatinant kultūrinį turizmą.

Numatytos veiklos:

1. Organizuoti renginius pristatant istorines ir literatūrines asmenybes, kurios svarbios kurorto raidai – rašė apie jį, skleidė žinią ir prisidėjo prie jo raidos. Renginiuose apjungiamos skirtingos kultūros ir meno sritys: literatūra, muzika, teatras, dailė.

Kviesime pažinti Birštoną istoriko Teodoro Narbuto raštuose kartu su istorike, hum. m. dr. R. Griškaite, aktoriumi R. Bagdzevičiumi, fortepijoniniu trio „AMICI“.

Prisiminsime publicisto ir poeto Vladislavo Sirokomlės sąsajas su Birštonu. Dalyvaus literatūrologė, VU Polonistikos centro docentė dr. I. Fedorovič, V. Sirokomlės muziejaus muziejininkas dr. J. Šostakovski, aktorius A. Bialobžeskis, fleitininkė A. Janatjeva.

Lauks XVI-ieji S. Moravskio skaitymai skirti XIX a. kostiumui. Dalyvaus istorikė, hum. m. dr. R. Griškaitė, architektūrologas M. Daraškevičius, menotyrininkė dr. A. Bimbirytė-Mackevičienė, aktorius E. Stancikas, muzikuos smuikininkė I. Klusaitė ir gitaristas, jaunųjų atlikėjų konkursų laureatas P. Balevičius.

Regėsime Birštoną rašytojo Antano Vienuolio akimis. Dalyvaus A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius T. Kontrimavičius, aktorė O. Dautartaitė, muzikuos klarnetininkas V. Andriuškevičius.

Kviesime į paskutinį projekto susitikimą, poezijos ir muzikos improvizaciją „Birštonuokimės“ kartu su jūsų mylima aktore V. Kochanskyte bei saksofonininku L. Urbiku.

Kursime optinį atviruką – Odę Birštonui – moiré, ombro-cinéma ir koliažo technikomis. Bus pristatytos šia technika Prancūzijos, Čekijos ir Japonijos autorių sukurtos knygos. Dalyviai taip pat kviečiami įamžinti Birštono augalijos grožį fotogramos būdu. Bus galima susipažinti ir su legendine dailininkės I. Naginskaitės interaktyvių paveikslėlių knyga „Ką padarė žirklės“ bei išbandyti mix and mach perkirptų puslapių techniką ir sukurti autorinę knygą, kurioje Birštono banginukas įgaus naujų pavidalų. Dirbtuves ves dalininkė S. Chlebinskaitė, fotografas G. Kavoliūnas, grafikė R. Vasilevičiūtė ir kiti „Knygų šalies“ kūrėjai.

Galerija

2021 m.

Slapukų naudojimo parinktys

Funkciniai slapukai (būtini)

Našumo slapukai

Reklaminiai slapukai