2014 m.
Teatrinė-muzikinė programa ,,Lietuviškas žodis“ pristatė poetų Juliaus Anusavičiaus, Stanislovo Dagilio, Andriaus Vištelio-Višteliausko kūrybą, skambią lietuvišką dainą. Išraiškingai ir jausmingai deklamavo aktorius Petras Venslovas, perteikdamas mūsų kalbos skambesį, žavesį. Susirinkusieji turėjo unikalią galimybę pasiklausyti ištraukų iš Oskaro Milašiaus 1919 m. kovo 29 d. Paryžiuje, Geografijos draugijos salėje skaitytos paskaitos apie Lietuvą, jos kalbą, seniausią iš europietiškų kalbų „...Aš ilgai ieškojau, iš kur kyla tas gilus jausmas, kuris apima mane, prisiminus šią šalį, tokią tolimą ir taip ilgai nepažįstamą Vakarams – Lietuvą...“.
Talentingi atlikėjai, muzikantai, vokalistai Rimantas Vaičekonis, Margarita Sliesoraitytė-Vaičekonienė ir Rūta Vaičekonytė gražiai papildė vakarą skambiomis lietuvių liaudies dainomis, kviesdami kartu dainuoti ir žiūrovus. Sentimentus žadinantys kūriniai nepaliko abejingų. Susirinkusieji neskubėjo skirstytis, o atlikėjai mielai dovanojo vis naują ir naują dainą.
Dėkodama už jaukų vakarą aktoriui, programos režisieriui P. Venslovui ir dainingajai Vaičekonių šeimai, projekto sumanytoja, bibliotekos direktorė A. Jaskūnienė pastebėjo, kad skambėjusių eilėraščių ir lietuvių liaudies dainų dermė gražiai įprasmino svarbiausią renginio akcentą – pagarbą gimtajai kalbai.
Ši reikšminga mūsų kultūrai data įrašyta ir į UNESCO minimų sukakčių kalendorių, o Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomi K. Donelaičio laiškai bei poemos „Metai“ dalys įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ dokumentinio paveldo registrą.
Aktorė, renginių režisierė Virginija Kochanskytė, dainininkas, bosas, tarptautinių konkursų laureatas Liudas Mikalauskas, muzikantas, klarnetistas Valdas Andriuškevičius, besiremdami K. Donelaičio palikimu – poema ,,Metai“, laiškais, išrašais iš Krikšto knygų, biografinėmis žiniomis ir XX a. lietuvių poetų kūryba, improvizuodami gyvenimo kelionės temą, fragmentiškai kūrė rašytojo literatūrinį portretą. Jie pasakojo apie jaudinančią K. Donelaičio vaikystę ir su humoru „piešė“ jo meilės istorijas. Lyriškomis ir skambiomis Mažosios Lietuvos krašto dainomis, muzika, šokiais, kostiumais bei scenografijos elementais, atlikėjai atskleidė laikmetį, kuriame gyveno, kūrė ir už lietuvybę kovojo K. Donelaitis.
Literatūrinę – muzikinę programą atliko: aktorius Sigitas Jakubauskas, klavišininkas Gintaras Dzidolikas, būgnininkas Gintautas Gascevičius ir gitaristas Eligijus Žilinskas.
Lietingo vakaro neišsigandę birštoniečiai ir kurorto svečiai klausėsi išraiškingai perteikiamos poezijos ir muzikos skambesio. Malonu buvo prisiliesti prie poeto A. A. Jonyno kūrybos versmės, išgirsti hipnotizuojančias muzikos interpretacijas.
Turbūt nėra kito tokio rašytojo, žymaus žmogaus, kuris taip mėgo Birštoną: čia ilsėjosi, žavėjosi nuostabia gamta, Nemuno vingiu, pasiūlė mineralinio vandens šaltinių pavadinimus: ,,Vytautas”, ,,Birutė” (jie vartojami iki šiol), gyrė kurorto privalumus, skleidė žinias apie jį, garsino ir peikė trūkumus, kvietė tautiečius rinktis poilsį čia, o ne Vokietijos kurortuose.
Prisimindami Vaižgantą, minėdami jo 145-ąsias gimimo metines, vieną iš projekto renginių skyrėme šio rašytojo atminimui.
Į Birštono kurhauzą, kurorto svetainę, kurią savo tekstuose minėjo Vaižgantas, susirinko gausus būrys birštoniečių ir poilsiautojų. Renginį pradėjusi ir įtaigiai jį vedusi muziejininkė, rašytoja Aldona Ruseckaitė apžvelgė svarbiausius rašytojo gyvenimo ir kūrybos momentus, papasakojo apie jo plačią pasaulėžiūrą, atskleidė darbščią, jautrią, energingą, spalvingą, temperamentingą Vaižganto asmenybę, pabrėžė gilius ir prasmingus jos paliktus pėdsakus. Apie šį žmogų galima kalbėti ne tik kaip apie rašytoją, kunigą, bet ir kaip visuomenininką, daugelio lietuviškų periodinių leidinių įkūrėją, redaktorių, bendradarbį, dėstytoją, literatūros ir teatro kritiką, muziejininką. Renginio metu abejingų nepaliko skambaus balso aktorės, teatro režisierės Olitos Dautartaitės skaitomi Juozo Tumo-Vaižganto tekstai, žymių to meto žmonių atsiminimai ir aukštaičio bardo Kazimiero Jakučio atliekamos ilgesingos, graudžios dainos – baladės.
Vaižganto muziejaus, esančio Kaune, direktorius, knygos „Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai“ sudarytojas Alfas Pakėnas susirinkusiems akcentavo, kad rašytojo kūryboje, gyvenime jaučiama labai stipri energetika, impulsyvumas, viskuo domėjimasis ir noras padaryti pasaulį geresnį, gražesnį, todėl kur bedirbo, kur bekeliavo visada dalyvavo visuomeninėje veikloje. Lietuvoje, įkūrė keletą draugijų (taip pat ir „Lietuvai pagražinti draugiją“, kurios skyrius šiandien veikia ir Birštone), laikraščių, žurnalų, juos redagavo, skelbė straipsnius, ieškojo savitų liaudies talentų ,,deimančiukų“. Literatūriniu pseudonimu pasirinko Vaižganto, t.y. linų ir kanapių globėjo, kilusio iš žemės, kankinto, mirusio ir prisikėlusio iš žemės mitologinės būtybės, vardą. Visur drąsiai reiškė savo nuomonę, gal todėl gyvenimas jam nebuvo lengvas. Jį barė prelatas A. Jakštas, bažnyčios vadovybė, o kaip rašytojas buvo pripažintas tik praėjus 30 metų po mirties.
susirinkusieji neskubėjo skirstytis. Birštono viešosios bibliotekos direktorė A. Jaskūnienė, dėkodama vakaro dalyviams ir svečiams, pasidžiaugė, kad Vaižganto atminimas gyvas mūsų širdyse, kad vakaras buvo nepaprastas, kaip ir pats Vaižgantas. Kurorto Vicemeras J. Aleksandravičius taikliai pastebėjo, kad eilėraštis ,,Birštonuokimės“, kurį renginio pabaigoje įtaigiai perskaitė aktorė O. Dautartaitė, kviečia kurti ir gražinti visą Lietuvą. Taip pat priminė, kad prieš 5 metus, po bibliotekoje vykusio Vaižgantui skirto vakaro, Birštone įsikūrė Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyrius, šiandien vienijantis virš 50 narių, nuveikęs daug prasmingų darbų. Draugijos nariai A. J. Vilkas, L. Raugevičienė, dėkodami kalbėjusiems, įteikė po simbolinę linų grįžtelę ir medaus stiklainėlį.
O nuo scenos iš šviesaus portreto, pasidabinęs baltu lino rūbu, nubalusiais plaukais, mus tyliai stebėjo Vaižgantas, kviesdamas mylėti Lietuvą, dirbti jos žmonių labui, nepamiršti jojo kūrybos.
